Esteros pasninkas

וַיַּרְא אֱלֹהִים אֶת-כָּל-אֲשֶׁר עָשָׂה, וְהִנֵּה-טוֹב מְאֹד; וַיְהִי-עֶרֶב וַיְהִי-בֹקֶר, יוֹם הַשִּׁשִּׁי. בראשית א' – לא'. זוהר, תרומה, והנה טוב מאד Ir pamatė Kūrėjas viską, ką padarė ir štai: Viskas labai gerai. Ir buvo vakaras, ir buvo rytas, šešta diena. (Berešit 1 – 31)

Šio pasninko įstatymai nesiskiria nuo kitų visuotinių pasninkų įstatymų.

Pasninkas prasideda auštant, „Šacharito“ metu skaitomi ypatingi „slichot“,

iš Toros skaitoma Moše malda, kurią jis pasakė po aukso veršio nuodėmės.

„Minchos“ metu prie „Šmone esre“ pridedama „Aneinu“, o po to skaitoma „Avinu, malkeinu“.

Paprastai būtent „Minchos“ metu yra atliekama priedermė, primenanti

apie Šventyklos laikų „pusę šekelio“: į specialiai tam skirtą lėkštelę yra įdedamos trys monetos.

Kodėl būtent trys?

Todėl, kad prisiminti, jog Esteros prašymu visi judėjai pasninkavo tris

dienas, atgailaudami už savo nuodėmes.

Iš išminčių yra žinoma, kad tų laikų Persijos judėjai buvo labai linkę į

asimiliaciją ir buvo netgi tokių, kurie sutiko ateiti į Achašverošo rengiamą puotą.

O dalyvavimas toje puotoje reiškė baisų jų nacionalinio išdidumo

pamynimą: juk ten vynas buvo pilamas į indus, pagrobtus iš Jeruzalės Šventyklos.

Taip pat tai buvo ir Toros įstatymų apie košerinį maistą ir draudimo gerti

vyną, pagamintą ne judėjų, sulaužymas.

Kad sudaryti sąlygas įvykti stebuklui, judėjų tauta turėjo atsisukti į Kūrėją

– maldomis, pasninku ir raudomis.

Tad Esteros pasininkas ir yra skirtas prisiminti tai.

Per šventes linksmybės yra nutraukiamos pačiame įkarštyje, tam, kad

paminėti giminių ir draugų sielas, išėjusias iš šio pasaulio.

Taip ir per Purimą: nuo pasninko iš karto pereinama prie šventės linksmybių.

Šis perėjimas primena, kad nėra linksmumo, kuriame nebūtų bent kiek

įsimaišiusio skausmo.