• כל שרוח הבריות נוח הימנו. והקשה, הלא מצאנו אצל הגדולים המפורסמים ביותר כל שהבריות שהיו להם מחלוקת, אם כן אין רוח הבריות נוח הימנו? בעה''ס, שמעתי „Kieno dvasia patinka žmonėms, to dvasia patinka ir Kūrėjui“ (Avot 3 – 10). Iškyla klausimas: Iš tikro mes matome, kad pas didžiuosius ir labiausiai žinomus Toros išminčius buvo nesutarimai su aplinkiniais? Ir jeigu taip, tai: „Žmogaus dvasia nepatinka jiems“, nors „patinka“ Kūrėjui? (tai, ką girdėjo ravas Baruchas Ašlagas iš savo tėvo Baal Sulamo)

השלום  

Taika

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

2.

Prieštaravimas ir priešingumas Kūrėjo valdyme

Iš tikro, kiekvienas blaiviai protaujantis, pasižiūrėjęs į atsiveriančią realybę,
randa joje du prieštaravimus nuo vieno krašto iki kito.
Tai reiškia, kad žiūrint į kūrinių atsiradimą ir egzistavimą,
krenta į akis nuostabi ir pavyzdinga tvarka, persunkta didele ir gilia išmintimi.
Kaip visos realybės atsiradime, taip ir jos užtikrintame egzistavime.

Paimkime pavyzdžiui žmogaus atsiradimą ir egzistavimą,
kur meilė ir malonumas, lydintis giminės pratęsimą,
yra pati patikimiausia priežastis šiai funkcijai ir veiksmui.
Todėl, kai sėklos „lašo” esmė „atitrūksta” nuo tėvo smegenų,
Apvaizda paruošia jai „patikimą”, su didele išmintimi „įrengtą“ vietą,
kurioje galėtų atsirasti nauja gyvybė.

Iš tikro „Apvaizda“ labai tiksliai aprūpina būsimą gyvybę būtinu kasdieniniu maistu,
ir paruošia nuostabius „patalus“ motinos pilve,
kad jokia svetima įtaka negalėtų pakenkti naujai gyvybei.
Taip pat Apvaizda, kaip patyrusi „Auklė“, rūpinasi visais būsimos gyvybės poreikiais,
kad ji įgautų jėgų ir galėtų išeiti į platų pasaulį.

Paskui „Apvaizda“ trumpam laikui suteikia naujai gyvybei didelių jėgų ir ryžto,
kad „pramušti“ aplink ją esančias „kliūtis“ kelyje į „suaugusių“ pasaulį.
Ir kūdikis, kaip patyręs „karžygys“, pasidaro sau „kelią“, išėjimui į „savarankiškumą“.

Taip pat ir tada Apvaizda nei akimirkai „neatsitraukia“ nuo kūdikio ir kaip „Gailestinga Motina“ atveda mylinčius vaiko „globėjus“, vadinamus: tėvu ir mama.
Iš tikro šiais „globėjais“ galima pilnai pasikliauti,
kad jie padės vaikui visomis jo „silpnumo“ dienomis,
kol jis išaugs ir galės pats pasirūpinti savimi.

Ir kaip tai yra žmogaus egzistencijoje, taip viskas panašiai yra ir pas gyvūnus, augalus, ar negyvojoje gamtoje.
Tai reiškia, kad Apvaizda rūpinasi, kad būtų garantuotas atsiradimas, egzistavimas ir tęstinumas.

Tačiau, kai pasižiūrime į tos pačios realybės tolesnę „savarankišką“ veiklą,
t.y. veikimą „plačiame pasaulyje“, į akis krenta didelė sumaištis ir netvarka,
lyg jau nebėra Apvaizdos ir Valdytojo.
Ir atrodo, kad visi esame palikti likimo valiai:
„Žmogus daro viską, kas šauna į galvą“, kur „nusidėjėliai klesti“,
o „teisuoliai „mindomi“ be jokio gailesčio“...

Ir žinok, kad šis, prieš mūsų akis iškylantis, prieštaravimas jau nuo senovės nedavė ramybės žmonijai.
Todėl žmonės ieškojo įvairių būdų,
kaip galima būtų pateisinti šį prieštaravimą Apvaizdoje.
Ir taip gimė įvairios religijos ir Apvaizdos aiškinimai.