kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • וַיַּרְא אֱלֹהִים אֶת-כָּל-אֲשֶׁר עָשָׂה, וְהִנֵּה-טוֹב מְאֹד; וַיְהִי-עֶרֶב וַיְהִי-בֹקֶר, יוֹם הַשִּׁשִּׁי. בראשית א' – לא'. זוהר, תרומה, והנה טוב מאד Ir pamatė Kūrėjas viską, ką padarė ir štai: Viskas labai gerai. Ir buvo vakaras, ir buvo rytas, šešta diena. (Berešit 1 – 31)

השלום 

Taika

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį



3.


Pirma sistema (aiškinimas) – „Gamta“


Ši sistema (aiškinimas) – tai pirmykštis, senovinis žmogaus supratimas.
Tai reiškia, kad dėl labai didelio šių dviejų „prieštaravimų“ antagonizmo ir negalėjimo jų „sutaikyti“, žmonija atėjo prie prielaidos, kad šios realybės Valdytojas yra bejausmis ir neprotaujantis.
Iš tikro, nors realybės atsiradimas ir yra sukurtas su nuostabia išmintimi, tačiau pats Valdytojas neturi jausmų ir supratimo, todėl viską sukūrė be nuovokos.
Tai reiškia, kad jei būtų pas Valdytoją suvokimas ir jausmai, Jis nebūtų „prileidęs“ tokių „defektų“ realybės apsirūpinime jos savarankiškoje veikloje, be jokio gailesčio ir pasigailėjimo.
Todėl šį Valdytoją pavadino – „Gamta“, tai reiškia neturinčia jokios nuovokos ir jausmų.
Ir jų nuomone, nėra jokios prasmės pykti ant šio Valdytojo, melstis Jam, ar teisintis.


Antra sistema (aiškinimas) – „Dvi valdžios“


Tačiau atsirado protingesnių, kuriems buvo labai sunku priimti šią prielaidą, kad realybės Valdytojas yra „Gamta“.
Ir kai pamatė, kaip Apvaizda su gilia išmintimi rūpinasi realybės egzistavimu, virš žmogiško „intelekto“ ribų, todėl negalėjo sutikti, kad pas „viso šito“ Valdytoją nebūtų nuovokos ir proto.
Juk negalima duoti to, ko pats neturi?!
Ir taip pat negalima nieko išmokyti draugą, jei pats esi kvailys?!
Tačiau, kaip galima taip sakyti apie Tą, kuris „sutvarko“ visą realybę ir „pateikia“ viską su nuostabiausia išmintimi?
Argi galima sakyti, kad Valdytojas nežinotų, ką Jis daro? Kad Jis viską padarė atsitiktinai?
Juk visiems yra aišku, kad neįmanoma „atsitiktinai“ padaryti ir sukurti pasaulio su tokia išmintimi?
Ir dar, garantuoti jam amžino egzistavimo dėsnius.
Todėl šie žmonės atėjo prie kitos prielaidos, kad yra du realybės Valdytojai: vienas sukuria ir daro gėrį, o kitas sukuria ir daro blogį.
Ir labai išsiplėtė šio aiškinimo „įrodymuose“ ir „akivaizdume“.


Trečia sistema (aiškinimas): „Daug Dievų“


Ši sistema (aiškinimas) gimė ir išėjo iš „Dviejų valdžių“ sistemos.
Todėl paskiausiai žmonija kiekvienai jėgai priskyrė savarankiškumą, todėl šias jėgas suvokė, kaip atskiras „Dievybes“.
Ir iš to gimė, kad atskira „Jėga“, atsakinga už: turtą, galybę, grožį, badą, mirtį, sumaištį ir pan.
Tai reiškia, kad kiekvienai jėgai priskyrė atskirą Valdytoją – „Dievą“, ir išplėtė šį aiškinimą.


Ketvirta sistema (aiškinimas): „Paliko savo rankų darbą“


Tačiau paskutiniu metu, kai padidėjo žmonijos pažinimas, ir ji pamatė tamprų ryšį tarp visų kūrinijos grandžių, atėjo supratimas, kad realybėje negali būti daug atskirų „Dievybių“.
Todėl vėl sugrįžo klausimas dėl vyraujančio realybėje valdymo prieštaravimo.
Ir dabar žmonija priėmė naują prielaidą.
Tai reiškia, kad realybės Valdytojas iš tikro yra protingas ir turi jausmus, ir Jis iš tikro pradėjo visos egzisencijos kūrimą ir palaikymą.
Tačiau dėl savo labai didelio išaukštinimo, kuris yra virš bet kokio supratimo, šiam Valdytojui mūsų pasaulis atrodo, kaip „aguonos grūdelis“.
Todėl Jam nepritinka ir per žema rūpintis mūsų „mažomis problemonis“.
Taigi todėl mūsų aprūpinimas ir „savarankiškas“ gyvenimas yra toks supainiotas, bei „kiekvienas daro tą, ką nori“.


Taip pat, kartu su šiomis sistemomis (aiškinimais), tuo pačiu laiku atsirado ir religijos, t.y. vieno Kūrėjo idėja, tačiau šiame straipsnyje religijų esmės nenagrinėsime.
Tik apžvelgsime šių, skirtingais laikais ir skirtingose vietose išplitusių, „iškreiptų“ sistemų ir aiškinimų, šaltinį.
Iš tikro visos šios sistemos (aiškinimai) gimė ir paplito dėl prieštaravimo ir priešingumo, esančio dviejų rūšių Kūrėjo valdyme.
Ir šios sistemos atsirado tik tam, kad sumažinti ir „susiūti“ šį didelį „plyšį“...


Tačiau gyvenimas ir toliau eina savo vaga, o šis didelis ir baisus „plyšys“ ne tik nesumažėjo, bet atvirkščiai, dar labiau platėja ir dideja mūsų akyse, bei virsta „didelė bedugne“.
Taip, kad mes čia nematome jokio spendimo ir jau nebesitikime išsigelbėjimo...
Ir po visų bandymų, kuriuos kelis tūkstančius metų praėjo žmonija, iškyla klausimas:
„Gal nereikia pas Kūrėją ieškoti šio „plyšio“ ištaisymo, bet visas šis darbas yra mūsų rankose?“