• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

השלום 

Taika

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

4. (1)

Būtinumas laikytis „Gamtos dėsnių“

Iš tikro aiškiai matome, kad žmogus privalo gyventi visuomenėje,
t.y. kiekvienas žmogus gali normaliai apsirūpinti ir normaliai egzistuoti,
tik naudodamasis visuomenės pagalba.
Įsivaizduokime, jei kokiam žmogui „šautų į galvą“ atsiskirti nuo visuomenės ir persikelti gyventi į negyvenamą vietą.
Toks žmogus „įstumtų“ save į didelius nepatogumus ir kentėjimus,
nes vienas negalėtų apsirūpinti visų savo poreikių.
Iš tikro toks žmogus visai neturėtų teisės pykti ant Apvaizdos (Kūrėjo),
ar ant savo „kartaus“ likimo.
Ir jei jis taip daro, t.y. jei pyksta ir keikia savo „karčią dalią“,
taip žmogus tik deklaruoja savo kvailumą.

Todėl, jei Apvaizda „paruošė“ žmogui „patogią“ vietą visuomenės tarpe,
nėra jam pasiteisinimo atsiskirti nuo visuomenės į „negyvenamą“ vietą.
Ir taip darančio žmogaus yra draudžiama gailėtis,
nes jis eina prieš gamtos ir prigimties įstatymus.
Tai reiškia, kad žmogui patariama gyventi taip,
kaip nustatė jam Apvaizda (Kūrėjas),
ir jei jis taip nesielgia, jis nevertas gailesčio.
Ir visi žmonės neginčijamai sutinka su šiuo dėsningumu.

Dabar visa tai galima parodyti religijos (Toros) šviesoje.
Iš tikro kūrinijos valdymas išplaukia iš Kūrėjo,
todėl be jokių abejonių Kūrėjas turi tikslą visiems savo veiksmams,
nes nėra Meistro, neturinčio savo tikslo.

Tuo būdu kiekvienas, pažeidžiantis mums nustatytus gamtos dėsnius,
kenkia „galutiniam tikslui“.
Tai reiškia, kad šis „galutinis tikslas“ be jokios abejonės „remiasi“ visais „gamtos dėsniais“ kartu paėmus.
Todėl, kiekvienas gamtos dėsnis negali būti „ignoruojamas“,
kaip ir dera tobulo „Meistro“ veikloje.
Tai reiškia, kad „galutinio tikslo“ pasiekimui negali būti „nei per plauką“ nieko nereikalingo.
Todėl tas, kas pažeidžia vieną dėsnį, kenkia visam „galutiniam tikslui“,
kurį nustatė Palaimintas Kūrėjas,
ir toks žmogų „Gamta“ baudžia.
Ir mums, Kūrėjo „kūriniams“ yra draudžiama gailėtis tokio žmogaus,
kuris paniekina „Gamtos“ dėsnius ir Kūrėjo tikslą.
Toks yra religijos (Toros) požiūris.

Taip pat manau, kad nėra prasmės ginčytis,
kaip mes įvardinome mūsų realybę valdančią jėgą.
Ir koks skirtumas: ar realybės Valdytojas vadinasi – „Gamta“,
t.y. neprotaujanti ir neturinti galutinio tikslo jėga?
Ar realybės Valdytojas yra: protingas, nuostabus, suprantantis,
jaučiantis ir turintis savo veiksmų galutinį tikslą?
Juk galiausiai visi suprantame ir sutinkame,
kad mes privalome vykdyti „Apvaizdos“ įstatymus, t.y. gamtos dėsnius.

Iš tikro visi žinome, jei kas nusižengia „Apvaizdos“ įstatymams,
t.y. gamtos dėsniams, privalo gauti bausmę,
todėl draudžiama gailėtis tokio žmogaus.
Tai reiškia, kad abiem atvejais galutinis rezultatas lieka tas pats:
tik skiriasi įstatymų vykdymo pobūdis.

Jei realybės valdytojas yra „Gamta“, tada įstatymai yra tik būtini,
o jei „Valdytojas“ yra Kūrėjas, tada įstatymai yra dar ir tikslingi.
Todėl išeinant iš to, kad bendrai realybės įstatymų vykdyme nėra jokio skirtumo,
ar vadinsime tai „Valdytojas“, ar „Gamta“,
toliau šiuos du valdymus sutapatinsime ir vadinsime vienu vardu.
Ir čia reikia priimti kabalistų žodžius, kad „Gamta“ ( הטבע haTeva) turi tokią pačią gematriją (skaitinę vertę), kaip žodis: „Elokim“ – „Dievas“ (אלהים), t.y. 86.