• וזה שאמרו בתיקונים (תיקון ל' נתיב תנינא) וז"ל קומו ואתערו לגבי שכינתא דאית לכון לבא בלא סוכלתנו למנדע בה, ואיהי בינייכו. בעה''ס, הקדמה לספר הזהר Tikunim Zohar parašyta (Tikun 30): „Atsibuskite ir atsikelkite dėl šventos Šchinos, nes pas jus širdis tuščia, be suvokimo, kad pažinti ir suprasti Ją, nors Ji ir yra jumyse“. (Baal Sulamas „Įvadas į knygą Zohar“)

שלבי הסולם מועדים שעשה לי נס במקום הזה 

Šlavei haSulam „Padarė man stebuklą šioje vietoje“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

(Ištraukos)

2.

Iš to kas pasakyta suprantama,
kodėl žmogus turi laiminti Kūrėją už tai, kad Jis padarė stebuklą.
Kaip jau sakėme, kai žmogus pradeda eiti dvasinio darbo keliu,
pas žmogų ateina „pakilimai” ir „kritimai”.
Ir „pakilimo” metu reikia prisiminti, kad toje vietoje,
kur dabar yra „pakilimas”,
buvo „kritimas”.

Tačiau Kūrėjas išgelbėjo žmogų ir pakėlė iš iš „pragaro gelmių”,
t.y. žmogus išėjo iš „dvasinės mirties”,
kuri vadinama „nutolimas nuo Kūrėjo“.
Todėl žmogus turi dėkoti Kūrėjui už tai,
kad Jis įvedė žmogų į „kritimą”,
kur buvo kentėjimai.
Ir dabar, kai jis yra „pakilime”,
t.y. pakilioje ir malonioje būsenoje,
žmogus gavo naujus „indus”,
kuriuos gali pripildyti pakilimo „šviesa”.

Išeina, kad žmogus pritraukia džiaugsmo šviesą į naujus „indus”,
kuriuos pasiekė, kai įsižiūrėjo į šį Kūrėjo „išgelbėjimo stebuklą”.
Todėl, kai žmogus žiūri į ankstesnius kentėjimus,
ir lygtai juos jaučia dabar,
žmogus gali pripildyti šiuos naujus „indus” išsivadavimo malonumu.
Todėl kai žmogus pats „nupiešia” sau,
t.y. atsimena ir įveda save į kritimą,
jam iš Kūrėjo pusės nereikia „kritimų” ir trūkumo,
kas yra būtina progresui.

Iš tikro visa tai sąlygoja, kad „pakilimas”, kurį dabar jaučia žmogus,
bus naujuose „induose”, pagal taisyklę:
„Nėra šviesos be indo“.
Todėl „pakilimo” metu, kai žmogus galvoja ir prisimena ankstesnį „kritimą”,
tie kentėjimai, kuriuos žmogus atsimena,
skaitosi naujais „indais”,
į kurios gali ateiti visai nauja „pakilimo šviesa”.