• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הקדמה לתלמוד עשר הספירות  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                      31.

Turime gerai išsiaiškinti, kodėl priklauso Teisingumo Išgelbėtojo (Mašiacho) atėjimas nuo kabalos mokymosi masėse, kaip tai labai išaukštinta Zohare ir visose kabalos knygose.
Iš tikro daugelis šia tema prirašė tokių tuščių „svaičiojimų“,
kad net sunku tai ištverti.

Šis dalykas paaiškintas „Tikunei Zohar“ ( Tikun 30):
„Antras kelias.
„Ir Kūrėjo dvasia sklando ant vandens paviršiaus“ (Berešit 1 – 2).
Klausia: kokia tai dvasia?
Ir atsako: iš tikro, kai Šchina „nusileidžia“ į tremtį,
Jos dvasia tvyro tik tarp tų,
kurie užsiima Tora, ir Šchina randasi tarp jų.
O visi kiti: „Visi kūnai, kaip žolė“ (Ješaja 40 – 6),
t.y. visi, kaip „gyvuliai, ėdantys žolę“.
Ir „visas jų gerumas, kaip lauko žiedai“ (Ješaja 40 – 6),
t.y. visas gerumas, kurį jie daro,
jie daro tik dėl savęs.
Netgi tie, kurie užsiima Tora („lo lišma“), visą gerumą daro tik dėl savęs.

Apie tai parašyta: „Reikia prisiminti, kad jie tik tik kūnas,
kuriame dvasia praeina ir jau negrįžta“ (Tehilim 78 – 39),
negrįžta niekada,
ir tai – „Mašiacho dvasia“.
Vargas tiems, kurie sąlygoja,
kad „Mašiacho dvasia“ palieka pasaulį ir nebegrįžta niekada.
Visa tai sąlygoja tie, kurie užsiima „sausa“ Tora,
ir nenori užsiimti kabalos išmintimi.
Jie sąlygoja, kad dingsta „Išminties šaltinis“,
ir tai raidė „Jud“ (iš Kūrėjo vardo „Havaja“).
Ir ši „Mašiacho dvasia“,
kuri pasitraukia, tai – „šventa dvasia“.
Tai – „išminties ir supratimo dvasia, harmonijos ir stiprybės dvasia,
Kūrėjo baimės dvasia“ (Ješaja 11 – 2).

Antras Toros įsakymas.
„Ir pasakė Kūrėjas, tebūnie šviesa. Ir atsirado šviesa“ (Berešit 1 – 3).
Ir tai – meilė, t.y. „gerumo meilė“.

Apie tai parašyta: „Amžina meile pamilau tave, todėl daviau gerumą“ (Jeremija 31 – 2).
Tai pat pasakyta: „Nežadinkite ir nebudinkite mano meilės, tol kol ji nepanorės“ (Šir aŠirim 2 – 7).
Ir tai svarbiausi dalykai: „meilė“ ir „baimė“.
Tai pat, tai visas skirtumas, tarp „gerumo“ ir „blogumo“,
nes yra kita netobula „baimė“ ir „meilė“ – „tik dėl užmokesčio“.

Ir todėl pasakė Kūrėjas:
„Prisaikdinu jus Jeruzalės dukterys stirnomis ir lauko elniais:
Nežadinkite ir nebudinkite mano meilės, tol kol ji nepanorės“ (Šir aŠirim 2 – 7).
Ir tikra meilė – meilė „ne dėl užmokesčio“,
nes baimė ir meilė „dėl užmokesčio“,
tai – „tarnaitė“.
„Ir dėl trijų dalykų pyksta žemė...:
- dėl vergo, jei jis pradeda karaliauti,
- ir dėl tarnaitės, jei ji paveldi Ponią“ (Mišlei 30 – 22, 23).