kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • אתה יוצר אור ובורא חשך עושה שלום ובורא את הכל ואלו כרית לי אוזן לשמוע אתה באהבת נפש לנצחיות ולא הראיתני איך עיניך צופיות מסוף העולם עד סופו דייני. בעל הסולם דייני. Tu (Kūrėjau) sukuri šviesą ir sutveri tamsą, darai taiką ir sutveri viską, ir jeigu Tu būtum man tik davęs išgirsti Tave su amžina sielos meile, bet nebūtum atvėręs man akių ir parodęs, kaip Tavo akys apžvelgia visą pasaulį nuo vieno galo iki kito – man užtektų ir tiek. (Baal Sulamas „Man užtektų ir tiek“).

שלבי הסולם מועדים שעשה לי נס במקום הזה  

Šlavei haSulam „Padarė man stebuklą šioje vietoje“

ravas Baruchas Ašlagas

 
 
 

Uždaryti užduotį



(Ištraukos)

3.


Kaip pasakė Baal Sulamas:
Nesvarbu ką žmogus gauna iš Kūrėjo, ar tai dalykas mažas ar didelis,
svarbu kiek žmogus už tai dėkoja Kūrėjui.

Tuo dydžiu, kuriuo žmogus dėkoja, tuo dydžiu didėja dovana,
kurią jam davė Kūrėjas“.
Todėl žmogus turi saugotis ir labai dėkoti Kūrėjui,
t. y. iškelti Kūrėjo dovaną, tam kad galėtų priartėti prie Kūrėjo.
Kai žmogus „pakilimo“ metu įvertina, kokia jo savijauta buvo per „kritimą“,
tada tai galima sulyginti, kaip „šviesos privalumą tamsai“.
Taip pat pas žmogų atsiranda nauji „indai“ gauti džiaugsmui ir išreikšti padėką Kūrėjui.
Apie tai parašyta: „Palaimintas, kuris padarė man stebuklą šioje vietoje“.
Iš tikro dabar žmogus yra „pakilime”,
nes negalimas „pakilimas”, jei anksčiau nebus „kritimo”.
Tačiau iškyla klausimas:
Kaip gali ateiti „kritimas”, kai žmogus niekada nebuvo dvasiniame „pakilime”,
t.y. niekada nejautė „dvasingumo žavesio”?


Iš tikro bendrai žmogus galvoja, kad jis yra tvarkoje.
Ir žmogus nemato, kad jis yra blogesnis už kitus,
esančius šalia jo, juk visi eina gyvenimo tėkme, kaip ir jis.
Visi truputį mokosi, truputį pasimeldžia,
truputį skiria pinigų labdarai, truputį padeda žmonėms...
Žmogus jaučiasi, kad jo santykiai su Kūrėju tvarkoje,
jis mokosi dvasinių dalykų ir bendrai jaučiasi tobulas.
Tada savaime aišku žmogui galima pasirūpinti ir savo materialine padėtimi.
Ir žmogus visada pastebi, kad kiti turi daugiau,
todėl reikia rūpintis tik materialumo didinimu.
Juk dvasiniame plane jis tvarkoje su Kūrėju...
Tačiau, jei žmogus nori įeiti į „dvasinį darbą“,
tada viskas pasikeičia,
t. y. tada jis gauna iš viršaus „kritimą”.
Ir žmogus pamato, kad jis nutolęs nuo darbo „Dangaus vardu”.
Iš tikro dabar jis krenta iš tos būsenos, kai mąstė,
kad užtenka Torą ir priedermes vykdyti tik veiksmu,
ir kad nereikia galvoti apie intenciją.


Ir nuo šio supratimo, vyksta vertybių pervertinimas, t.y. „kritimas”.
Paskui žmogus gauna „sužadinimą iš viršaus”,
ir nori anuliuotis prieš Kūrėją:
„Kaip žvakė prieš fakelą“.
Ir žmogus vėl užmiršta ką tik buvusį „kritimą”.


Todėl dabar tinkamiausias laikas pasakyti:
„Palaimintas, kuris padarė man stebuklą šioje vietoje“.
Iš tikro reikia suvokti, kad žmogus anksčiau buvo kaip „po avarijos praradęs sąmonę”,
nes pas jį nebuvo supratimo apie dvasinį darbą.
Todėl „avarijos metu“ žmogus užmiršo, kad reikia gyventi „dvasinį gyvenimą”...
Tačiau Kūrėjas padėjo jam, prikeldamas iš užmaršties, ir priartindamas prie Savęs.
Dėka šio „įsivaizdavimo”, žmogus taip pat gali gauti „naujus indus”,
į kuriuos įeis dvasinio džiaugsmo šviesa, nes Kūrėjas padėjo jam.