kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ענין אמת, הוא מה שהאדם מרגיש ורואה לעיניו. ובחינה זו נקראת שכר ועונש, היינו שאי אפשר להרויח שום דבר בלי יגיעה. בעה''ס, שמעתי Tiesa yra tai, ką žmogus jaučia ir mato savo akimis ir tai vadinasi „užmokestis ir bausmė“, nes be pastangų negalime pasiekti jokio dalyko. (tai, ką girdėjo ravas Baruchas Ašlagas iš savo tėvo Baal Sulamo)

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Omero skaičiavimas

I.M.Law

 
 
 

Uždaryti užduotį






Ir atneškite omerą, savo pjūties pirmuonis, kohenui… Ir atsiskaičiuokite nuo pirmos dienos po šventės... (Vaikra, 23)

Nuo antrosios Pesacho šventės nakties, 16 nisano, pradedamas „Omero skaičiavimas“.

Tora liepia atskaičiuoti septynias savaites, tai yra 49 dienas, nuo tos dienos, kai į Šventyklą atnešdavo miežių omerą:

„Iki sekančios dienos, pasibaigus septintai savaitei, atskaičiuokite penkiasdešimt dienų, ir atneškite naują dovaną Kūrėjui“ (Vaikra, 23).


 Omeras


Išminčiai sako:

„Per Pesachą Danguje priimamas sprendimas, koks šiais metais bus grūdų derlius“.

Todėl Kūrėjas kreipiasi į judėjus:

„Atneškite man miežių derliaus pirmuonis – ir Aš duosiu jums gerą derlių jūsų laukuose“.

Šiuo aspektu atsiskleidžia žemdirbiškas Pesach šventės turinys: Pesach – tai laikas, kada nunoksta miežiai (anksčiau, nei visi kiti javai). 

Šventyklos laikais baigiantis pirmajai šventės dienai Izraelio tautos vadai išeidavo į vieną iš laukų Jeruzalės apylinkėse („todėl, kad omeras ateina tik iš Jehudos dalies“) ir šventinėje aplinkoje nupjaudavo glėbį miežių, iškuldavo juos, sumaldavo miltus ir persijodavo juos per trylika sietų.

Šie miltai turėjo būti aukščiausios rūšies.

Omerą (apie 2480 cm3) šių miltų pristatydavo į Šventyklą. 

Nuo to momento, kai omerą miežių įnešdavo į Šventyklą kaip dovaną Kūrėjui, visas naujasis derlius tapdavo leistinas visiems. 

Dabar, kai Šventyklos nėra, naujasis derlius tampa tinkamu tik po 16-o nisano – todėl, kad negalima šios priedermės atlikti taip, kaip prisako Tora.

Omero skaičiavimo priedermė yra vykdoma ir mūsų dienomis, nes tai atskira Toros priedermė, neįtakojama fizinės galimybės atnešti omerą į Šventyklą. 

Ši priedermė atliekama tokiu būdu:

Tuoj pat po to, kai ateina sutemos, ištariamas palaiminimas:

„Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, apšvietęs mus Savo priedermėmis ir liepęs mums skaičiuoti omerą“.

Po to sakoma: „Šiandien – tokia ir tokia diena omero diena!“

Paprastai „Omero skaičiavimas“ atliekamas po maldos „Maariv“, pagal principą: pirmiausiai – tas, kas įprasta, o jau po to – tai, kas retkarčiais. 

Po to, kai praeina pirmoji omero savaitė, pakeičiama skaičiavimo formuluotė:

„Šiandien – septynios dienos, tai yra, viena omero savaitė“, o rytojaus dieną:

„Šiandien – aštuonios dienos, tai yra viena savaitė ir viena omero diena“, ir t.t.

Kodėl įnešamas toks patikslinimas?

Dalykas tas, kad apie omero skaičiavimą Toroje pasakyta du kartus: vieną kartą – „atskaičiuokite penkiasdešimt dienų“ (Vaikra, 23), ir kitą kartą – „septynias savaites atskaičiuok“ (Dvarim, 16).

Dėl to išminčiai sako, kad nepakanka skaičiuoti vien tik dienas, reikia skaičiuoti taip pat ir savaites.

Ir beje, remiantis šiuo knygos Dvarim sakiniu išminčiai taip pat nurodė, kad skaičiuoti omerą reikia stovint: žodis קמה kama („nenupjautas javas“) tai užuomina į קימה kima („stovėjimas“). Tora pabrėžia: „septynias pilnas savaites“.

Kad šios savaitės būtų iš tiesų pilnos, reikia sekti, kad omero skaičiavimas būtų atliekamas iš karto sutemus ir kad nebūtų praleista nė viena diena.

O jau po „Maarivo“ Šavuot šventės naktį omeras nebeskaičiuojamas: jo laikas baigėsi iki sutemų pradžios.

Šiuo Toros reikalavimu visas 49 omero skaičiavimo dienas yra vykdoma viena priedermė. 

Todėl tas, kas pamiršo atlikti „Omero skaičiavimą“ naktį, privalo tai padaryti rytojaus dieną – tačiau jau be palaiminimo. 

Po to visas likusias dienas jis sako palaiminimą prieš „Omero skaičiavimą“.

Tačiau, jei žmogus praleido ištisą parą, neatlikęs „Omero skaičiavimo“ nei naktį, nei dieną, jis vis tiek privalo tęsti skaičiavimą, tačiau nesakydamas palaiminimo: nes jis padarė pertrauką šios priedermės vykdyme ir todėl nebegali sakyti palaiminimo. 

Jei po saulės laidos, tačiau iki „Omero skaičiavimo“ atlikimo, žmogaus klausia, kuri šiandien omero diena, negalima atsakyti: šiandien – tokia ir tokia diena.

Nes tai pasakius, yra įvykdoma omero skaičiavimo priedermė ir tądien sakyti palaiminimo „liepęs mums skaičiuoti omerą“ jau negalima.

Todėl reikia atsakyti netiesiogiai: vakar buvo tokia ir tokia omero diena, o jau klausiančiajam priklauso susigaudyti, kokia šiandien diena.

 

„Omero skaičiavimo“ priedermės nustatymo priežastis


Rabi David Abudargam [1] mato šioje priedermėje praktinį būtinumą atsiminti apie Šavuot šventės artėjimą.

Laikas tarp Pesacho ir Šavuot – žemdirbystės darbymečio laikas, kiaurą dieną žemdirbiai praleidžia lauke, ir, panirę į rūpesčius, gali pamiršti apie šventės artėjimą bei praleisti dieną, kada reikia keliauti į Šventyklą, taip pat apie tai, kad reikia paruošti derliaus pirmuonis, kuriuos priklauso ten pristatyti.

Todėl jie kiekvieną dieną atlikdami skaičiavimą, kiek dienų praėjo nuo Pesach, ir tuo pačiu, kiek liko iki Šavuot, jie ruošiasi Šavuot šventei. 

Rabi Aron Halevi iš Barselonos [2], kuriam priskiriama „Knygos apie auklėjimą“ autorystė, pateikia kitą, filosofinį aiškinimą.

Pesach simbolizuoja fizinę Izraelio laisvę, kuri yra tik priemonė labiau išaukštintam tikslui pasiekti.

Ir prie šio tikslo judėjų tauta atėjo tik per septynias savaites po išsilaisvinimo iš Egipto: kada ji gavo Torą ir tapo laisva dvasiškai. Būtent į šį tikslą jie veržėsi, ir su jo įgyvendinimu buvo padėtas pamatas judėjų tautos atsiradimui.

Dar pranašiškame degančio krūmo regėjime Chorevo kalno papėdėje Moše išgirdo iš Kūrėjo: „Kai tu išvesi šią tautą iš Egipto, jūs tarnausite Kūrėjui ant šio kalno...“

Ir Moše pranešė tautai, kad prie Sinajaus kalno jie gaus Torą ir priedermes iš Kūrėjo.

Todėl nuo pat tos dienos, kai judėjai išėjo iš Egipto, jie skaičiavo, kiek dar savaičių ir dienų lieka iki trokštamos datos, kada jiems bus dovanota Tora, ir priedo prie fizinės laisvės, jiems bus duota dvasinė laisvė.

Tai galima palyginti su tuo, kaip aistringai laukdamas kokios tai nustatytos dienos, žmogus „skaičiuoja valandas“ iki jos atėjimo. 

Kyla klausimas: dėl ko Kūrėjas laukė septynias savaites, kad įteiktų Savo tautai Torą?

Ar ne geriau būtų buvę tai padaryti iš karto po Izraelio išlaisvinimo iš Egipto?

Pagrindinė priežastis – Kūrėjo noras, kad tauta taptų dvasiškai pasiruošusi Toros įstatymų priėmimui. Toks pasiruošimas – tai vidinis apsivalymas nuo Egipto nešvarumo, nuo Egipto kultūros įtakos. 

Sako išminčiai, kad Egipte judėjai nukrito iki paskutinės, 49-tos nešvarumo pakopos, todėl prireikė 49-ių dienų, kad pakiltų.

Kiekvieną iš šių 49-ių dienų kiekvienas judėjas išsilaisvino iš tam tikro Egipto nešvarumo lygio, o 50-tą, Toros dovanojimo dieną, visi judėjai be išimties tapo visiškai švarūs.

Išminčiai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Toroje minimos septynios ritualinės nešvaros rūšys ir kad išsilaisvinti iš kiekvienos jų, reikalingos septynios dienos.

O Egipte judėjai buvo susitepę visomis šiomis nešvarumų rūšimis iš karto – todėl ir prireikė 7×7 (tai yra 49) dienų, kad apsivalytų.

Atminimui apie tragišką Bar-Kochbos sukilimo baigtį (maždaug po 70 metų po Antrosios Šventyklos sugriovimo), o taip pat apie 24 000 Rabi Akivos mokinių, žuvusių tarp Pesach ir Šavuot švenčių atminimui, priimta omero periodu laikytis tam tikrų gedulo įstatų: tuo laiku nešvenčiamos vestuvės, nerengiami jokie pasilinksminimai ir netgi nesikerpama ir nesiskutama. 

Talmude sakoma, kad Rabi Akivos mokiniai žuvo dėl bausmės už tai, kad „nerodė pagarbos vienas kitam“.

Tuo pačiu tai buvo bausmė visai tautai, nes per trumpą laiką ji prarado tūkstančius savo dvasinių lyderių ir, pagal Talmudo išsireiškimą, „pasaulis ištuštėjo“.

Judaizmas teikia didelę reikšmę pagarbai tėvui, motinai ir draugui, ir sako išminčiai: „Pagarbumas svarbiau už Toros žinojimą“. 

O kadangi rabi Akivos mokiniai už viską labiau vertino Toros žinojimą ir pamiršo apie pagarbų elgesį, Kūrėjas, nubausdamas juos, pasiuntė baisią pamoką, kurios užmiršti negalima. 

Artinantis Šavuot šventei reikia sutvarkyti santykius su artimaisiais, išanalizuoti ir ištaisyti savo elgesį.

Rabi Akivos mokiniai neteikė tam reikšmės ir todėl tapo nevertais taip pat ir Toros žinių.

Jų mirtis būtent tuo laiku, tarp Pesach ir Šavuot švenčių, moko to, kad šios dienos turi būti dvasinio pasiruošimo Toros priėmimui ir santykių su aplinkiniais ištaisymo laikas – kaip sako Mišna traktate Avot:

„Jei nėra pagarbos – nėra ir Toros“.





[1] Rabi David Abudargam – vienas iš žymiųjų „siduro“ komentatorių. Gyveno XIV a. Ispanijoje, Sevilijos mieste.

[2] Rabi Aharon Halevi iš Barselonos – vienas iš didžiausių Toros išminčių. Gyveno Ispanijoje XIII a. pab. – XIV a. pradžioje. Kilęs iš Barselonos, jo protėvių tarpe buvo didžiausi Provanso išminčiai. „Knyga apie auklėjimą“, remdamasi žodine Tora, aiškina 613 Toros priedermių prasmę, išdėstytų joje tokia pačia tvarka, kaip ir savaitinėse Toros dalyse.