kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • כִּי, לֹא יִטֹּשׁ יְהוָה עַמּוֹ וְנַחֲלָתוֹ לֹא יַעֲזֹב, כִּי עַד צֶדֶק יָשׁוּב מִשְׁפָּט וְאַחֲרָיו כָּל יִשְׁרֵי לֵב. תהלים צד' – יד', טו Neatstums Kūrėjas savo tautos, ir nepaliks savo palikimo, sugrįš teisingumo teismas, ir pas jį (teismą) visi tiesios širdies (žmonės). (Tehilim 94 – 14, 15)

השלום 

Taika

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




5. (2)

 

Darbo Kūrėjui būtinumo įrodymas, remiantis istoriniu patyrimu

 

Tačiau, jei visas „artimo meilės“ aspektas remiasi tik visuomenės nauda,

tada tai tampa labai netvirtu pagrindu.

Juk kokia „varomoji jėga“ gali įpareigoti žmogų stengtis ne dėl savęs,

o dėl kitų ir dėl visuomenės?

Iš tikro, jeigu nebus pakankamos „motyvacijos“,

nėra jokios vilties tikėtis, kad iš to atsiras jėgų kokiam tai „judesiui“ net

pas išsilavinusius ir „pažengusius“, ir tuo labiau pas paprastus žmones.

 

Todėl iškyla klausimas: iš kur paims darbininkas, ar valstietis jėgų

pakankamų jo darbui?

Kaip mes žinome iš gamtos dėsnių, kad be energijos negalima atlikti net mažiausio judesio.

Ir, jei žmogui nebus vilties pagerinti savo būseną,

jis negalės net „pajudinti piršto“.

Pavyzdžiui, kai žmogus pakelia ranką nuo kėdės atlošo ir padeda ant stalo,

jis tai daro tik todėl, kad jam atrodo, jog taip jis pagerins savo būseną.

Todėl, jei pas žmogų nebūtų tokio „išskaičiavimo“, jis paliktų ranką „be

judesio“ ant kėdės atlošo visus 70 savo gyvenimo metų.

Ir tuo labiau (reikalinga didesnė motyvacija),

jei mes kalbame apie sunkų darbą.

 

Jei sakysime, kad galima (pradžioje, kol neišaugs žmogaus

sąmoningumas)  pastatyti „prižiūrėtojus“, kurie baustų tinginčius dirbti.

Tačiau ir čia lieka ta pati problema: iš kur patys „prižiūrėtojai“ ims jėgų savo darbui?

Juk ši „priežiūra“ gali pareikalauti labai didelės energijos, gal net didesnės nei pats darbas.

Iš tikro tai panašu į žmogų, kuris nori važiuoti automobiliu, nepripildęs jo degalais.

Todėl tokio darbo rezultatas yra labai aiškus, nes jis yra padiktuotas pačių gamtos dėsnių.

Tai reiškia, kad „gamtos dėsniai“ patys nubaus visus „pažeidėjus“.

Todėl „artimo meilės“ ir sąlygojimo darbą galima atlikti tik,

„susijungus“ su visos realybės „energijos Šaltiniu“.

Tai reiškia, kad „meilės artimui“ priedermę privalome atlikti tik, kaip darbą Kūrėjui.

Taip pat tai turi būti su mintimi, kad tik taip galima ateiti prie Kūrimo

tikslo – „susiliejimo su Kūrėju“, kaip yra paaiškinta str. „Toros dovanojimas“ 6sk.

Ten sakoma, kad „susiliejimas“ su Kūrėju ateina pas žmogų malonumo,

gausybės ir neapsakomo noro dirbti Kūrėjui, forma.

Iš tikro šis darbo Kūrėjui būtinumo ir teisingumo pažinimas vis didėja ir

vystosi, kol žmogus „pakyla“ į neapsakomas dvasios aukštumas, išreikštas žodžiais:

„Jokia kita akis nematė Kūrėjo, tik tavo“.

 

Ir įsivaizduokime, jei kiekvienas valstietis ar darbininkas, dirbdami visuomenės labui,

aiškiai jaustų ir matytų prieš akis šį tikslą,

jiems nereiktų jokių, šalia stovinčių, prižiūrėtojų.

Tai reiškia, kad pas juos būtų pakankamai jėgų „judesiui“ ir pastangoms,

kad tuo būdu „iškelti“ visą visuomenę į „laimės viršūnę“.

Tačiau kad tai suprasti ir perteikti reikia labai ypatingos ir „nušlifuotos“ metodikos.

Ir visi matome, kad kitos išeities nėra.

Tai reiškia, kad „neperkalbama“ gamta ir žmogaus prigimtis nežino jokių  „kompromisų“...

Būtent tai ir norėjau įrodyti šiame straipsnyje.