kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ענין אמת, הוא מה שהאדם מרגיש ורואה לעיניו. ובחינה זו נקראת שכר ועונש, היינו שאי אפשר להרויח שום דבר בלי יגיעה. בעה''ס, שמעתי Tiesa yra tai, ką žmogus jaučia ir mato savo akimis ir tai vadinasi „užmokestis ir bausmė“, nes be pastangų negalime pasiekti jokio dalyko. (tai, ką girdėjo ravas Baruchas Ašlagas iš savo tėvo Baal Sulamo)

פרי חכם אגרות קודש ע  

„Šventi laiškai“ psl. 70

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį





(Ištraukos)

 

Parašyta: „Žinok savo tėvų Kūrėją ir tarnauk Jam“ (Divrei aJamin 1  28 – 9).

Žinojimas reiškia pažinimas, nes sielai be žinojimo negerai,

t.y. siela trokšta ir ilgisi  dirbti Kūrėjui,

bet nepažįsta Jo ir nežino kaip, todėl sielai negerai.

Iš tikro siela nepasirengusi pati pažinti Kūrėją, kol nenusileis jai

„praregėjimas“ iš  viršaus.

Todėl žmogus privalo įdėmiai klausytis išminčių kalbų ir tikėti jomis besąlygiškai.

 

Parašyta: „Tegul gerumas ir gailestingumas vejasi mane visas gyvenimo dienas“.

Baal Šem Tovas paaiškino sakinį:

 „Kūrėjas –  tavo šešėlis“.

Kaip šešėlis „seka“ paskui žmogaus judesius, t.y. kaip juda žmogus, taip

juda ir šešėlis, taip ir žmogus seka paskui Kūrėją.

Tai reiškia, kai pas žmogų atsiranda meilė Kūrėjui, reikia suprasti,

kad lygiai taip pat ir pas Kūrėją atsiranda begalinė meilė ir ilgesys tam žmogui.

Kaip sako senasis rabi  Akiva:

 „Palaimintas Izraelis prieš ką jūs išsivalote ir kas ištyrina jus“.

Ir suprask.

 

Todėl, kai Kūrėjas nori priartinti žmogų, Jis duoda žmogui sielą iš „Ratų“,

t.y. Asija pasaulio pusės. Tai reiškia, kad Kūrėjas, kai tik žmogus yra

pasiruošęs, sužadina jam didelį norą ir ilgesį „susilieti“. Todėl parašyta:

„Tegul gerumas ir gailestingumas vejasi mane visas gyvenimo dienas“.

Taip pat reikia suvokti, kad Kūrėjas ilgisi žmogaus, būtent tuo dydžiu, kokiu žmogus siekia Kūrėjo.

Ir draudžiama žmogui ח''ו (neduok dieve) užmiršti apie tai, net kai ilgesys būna begalinis.

Žmogus turi visada prisiminti, kad Kūrėjas ilgisi ir siekia  „susilieti“ su

žmogumi, lygiai tokiu pat milžinišku dydžiu, kaip ir jis pats.

Todėl žmogus visada turi didinti šį jausmą, ir siekti „pergalę“ po „pergalės“.

 

Tačiau siela be žinojimo ir be savo Kūrėjo pažinimo randasi dideliame

nuopuolyje, kol ilgesys pasiekia „atitinkamą“ dydį.

Iš tikro sielai atrodo, kad Kūrėjas atstumia jąח''ו  (neduok dieve).

 Vargas  tokiai gėdai ir pažeminimui!

Tai reiškia, kad žmogus ne tik neužbaigia savo troškimo ir ilgesio

išsipildymo iki „amžinos meilės“, tačiau jis dar įeina į būseną:

„Apkalbos išskiria draugus“ ח''ו (neduok dieve).

Ir atrodo sielai, kad tik ji viena trokšta ir ilgisi Kūrėjo, nes ji netiki

išminčiais, kad Kūrėjas būtent tokiu pačiu dydžiu trokšta susilieti su žmogumi...

 

Ką gi daryti?

Ir kaip padėti tiems, kurių širdys dar neprisipildė tikėjimu išminčiais:

„Savo kūne išvysiu Kūrėją“?

Jau kalbėjome, kad visi šio pasaulio įvykiai, tai –  „raidės“,

kurias žmogus privalo „užrašyti“ tikroje vietoje, t.y. „dvasiniame pasaulyje“,

nes dvasingume nėra raidžių.

Iš tikro „indų sudužimo“ metu atitrūko visos „raidės“ ir nusileido į

materialius įvykius ir daiktus. Todėl žmogus, siekiantis dvasingumo,

privalo pats surinkti kiekvieną „raidę“ ir „pakelti“ ją į dvasingumą ir šventumą.

Tai paslaptis, kad žmogus: „Persveria save ir visą pasaulį į nuopelnų pusę“.