Parašyta: „Žinok savo tėvų Kūrėją ir tarnauk Jam“ (Divrei aJamin 1 28 – 9).
Žinojimas reiškia pažinimas, nes sielai be žinojimo negerai,
t.y. siela trokšta ir ilgisi dirbti Kūrėjui,
bet nepažįsta Jo ir nežino kaip, todėl sielai negerai.
Iš tikro siela nepasirengusi pati pažinti Kūrėją, kol
nenusileis jai
„praregėjimas“ iš viršaus.
Todėl žmogus privalo įdėmiai klausytis išminčių kalbų ir tikėti jomis besąlygiškai.
Parašyta: „Tegul gerumas ir gailestingumas vejasi mane visas gyvenimo dienas“.
Baal Šem Tovas paaiškino sakinį:
„Kūrėjas – tavo šešėlis“.
Kaip šešėlis „seka“ paskui žmogaus judesius, t.y. kaip juda žmogus, taip
juda ir šešėlis, taip ir žmogus seka paskui Kūrėją.
Tai reiškia, kai pas žmogų atsiranda meilė Kūrėjui, reikia suprasti,
kad lygiai taip pat ir pas Kūrėją atsiranda begalinė meilė ir ilgesys tam žmogui.
Kaip sako senasis rabi Akiva:
„Palaimintas Izraelis prieš ką jūs išsivalote ir kas ištyrina jus“.
Ir suprask.
Todėl, kai Kūrėjas nori priartinti žmogų, Jis duoda žmogui sielą iš „Ratų“,
t.y. Asija pasaulio pusės. Tai reiškia, kad Kūrėjas, kai tik
žmogus yra
pasiruošęs, sužadina jam didelį norą ir ilgesį „susilieti“. Todėl parašyta:
„Tegul gerumas ir gailestingumas vejasi mane visas gyvenimo dienas“.
Taip pat reikia suvokti, kad Kūrėjas ilgisi žmogaus, būtent tuo dydžiu, kokiu žmogus siekia Kūrėjo.
Ir draudžiama žmogui ח''ו (neduok dieve) užmiršti apie tai, net kai ilgesys būna begalinis.
Žmogus turi visada prisiminti, kad Kūrėjas ilgisi ir
siekia „susilieti“ su
žmogumi, lygiai tokiu pat milžinišku dydžiu, kaip ir jis pats.
Todėl žmogus visada turi didinti šį jausmą, ir siekti „pergalę“ po „pergalės“.
Tačiau siela be žinojimo ir be savo Kūrėjo pažinimo randasi
dideliame
nuopuolyje, kol ilgesys pasiekia „atitinkamą“ dydį.
Iš tikro sielai atrodo, kad Kūrėjas atstumia jąח''ו (neduok dieve).
Vargas tokiai gėdai ir pažeminimui!
Tai reiškia, kad žmogus ne tik neužbaigia savo troškimo ir
ilgesio
išsipildymo iki „amžinos meilės“, tačiau jis dar įeina į būseną:
„Apkalbos išskiria draugus“ ח''ו (neduok dieve).
Ir atrodo sielai, kad tik ji viena trokšta ir ilgisi Kūrėjo,
nes ji netiki
išminčiais, kad Kūrėjas būtent tokiu pačiu dydžiu trokšta susilieti su žmogumi...
Ką gi daryti?
Ir kaip padėti tiems, kurių širdys dar neprisipildė tikėjimu išminčiais:
„Savo kūne išvysiu Kūrėją“?
Jau kalbėjome, kad visi šio pasaulio įvykiai, tai – „raidės“,
kurias žmogus privalo „užrašyti“ tikroje vietoje, t.y. „dvasiniame pasaulyje“,
nes dvasingume nėra raidžių.
Iš tikro „indų sudužimo“ metu atitrūko visos „raidės“ ir
nusileido į
materialius įvykius ir daiktus. Todėl žmogus, siekiantis
dvasingumo,
privalo pats surinkti kiekvieną „raidę“ ir „pakelti“ ją į dvasingumą ir šventumą.
Tai paslaptis, kad žmogus: „Persveria save ir visą pasaulį į nuopelnų pusę“.