kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Ir išėjo Jakovas iš Beer Ševos, ir nuėjo į Charaną. Ir priėjo vietą, ir apsinakvojo ten, nes nusileido saulė, ir paėmė iš vietos akmenų, ir pasidėjo sau po galva, ir atsigulė toje vietoje. (Berešit 28 – 10, 11)
  • !שבת שלום
  • Šabat Šalom!

הקדמה לספר הזהר לא  

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį

    


                                        

                                                            31.


Apie tai parašyta „Tikunim“ (Tikunim Chadašim 97-72):
„Pas siurbėlę yra dvi dukterys,
sakančios (hav, hav) duok, duok“( pagal Mišlei 30).

Siurbėlė reiškia Gehinomą (pragarą),
o ten „pagauti“ nusidėliai loja,
kaip šuo „hav“, „hav“.
Vienas „hav“ – duok man šio pasaulio turtus,
ir kitas „hav“ – duok man kito pasaulio turtus.
Tačiau, bet kokiu atveju ši pakopa žymiai yra svarbesnė už pirmą.
Tai reiškia, kad žmogus pasiekia tikrą „noro gauti“ sau dydį,
ir jam yra duota visa jo „darbui“ reikalinga „medžiaga“.
Ši pakopa galiausiai atveda žmogų į „lišma“.
Kaip parašyta: „Visada žmogus turi užsiiminėti Tora, netgi „lo lišma“,
nes iš „lo lišma“ ateis į „lišma“.


Todėl ši pakopa, einanti po „trylikos metų“ skaitosi „šventa pakopa“.
Ir tai yra „šventa tarnaitė, aptarnaujanti Ponią“,
kuri yra „šventosios Šchina“ paslaptis.
Iš tikro ši „tarnaitė“ atveda į „lišma“,
ir nusipelnome Šchinos pasireiškimo.
Tačiau žmogus turi stengtis visomis įmanomomis priemonėmis,
kad ateitų į ‚lišma“.
Ir jei jis nesistengs, ir neateis į „lišma“,
tada žmogus nukrenta pas „nešvarią tarnaitę“,
kuri yra priešais „šventą tarnaitę“.


Tai reiškia, kad „nešvarios tarnaitės“ vaidmuo supainioti žmogų,
kad jis neateitų iš „lo lišma“ į „lišma“.
Apie šią „tarnaitę“ pasakytą:
„Tarnaitė, jei paveldi ponią“ (Mišlei 30),
t.y. ji neleidžia žmogui prisiartinti prie „Ponios“,
prie „šventosios Šchinos“.
Ir paskutinis šios Antros dalies etapas yra tas,
kad žmogus turi „įsimylėti“ ir trokšti Kūrėjo su didele aistra.
Tai panašu į žemišką įsimylėjimą ir aistrą,
kai įsimylėjęs galvoja apie savo mylimąją visą dieną ir visą naktį.
Kaip apie tai pasakė pijotų (religinių giesmių) autorius:
„Kai tik aš pagalvoju apie savo meilę, visai negaliu užmigti“.
Ir tada tai:
„Išsipildžiusi aistra – Gyvybės medis“ (Mišlei 13 – 12).


Tai reiškia, kad penkios sielos pakopos yra vadinamos „Gyvybės medžiu“.
Ir vienos pakopos „atstumas (periodas)“ yra „penki šimtai metų“ (dvasinė kategorija),
t.y. kiekviena pakopa sudaryta iš „šimto metų“.
Iš tikro žmogus turi gauti visas šias penkias pakopas,
t.y. šviesas naranchai (nefeš, ruach, nešama, chaja, jechida).
Šios šviesos aprašytos Trečioje dalyje.