• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הסולם, פרקי חיים של תלמידי רבי יהודה לייב הלוי אשלג והרב ברוך שלום הלוי אשלג 

Baal Sulamo ir rabi Barucho Šalomo mokinių biografijos

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Rabi David Meincbergas – Baal aSulamo mokinys

Susijungimas su šventumu

Rabi Šmuel Meincbergas pasakojo: Jeruzalėje esanti „Chajei olam“ ješiva

buvo didžiausia tų laikų ješiva.

Šioje ješivoje mokėsi ir mano tėvas rabi.

Mano tėvas buvo gerai žinomas Jeruzalėje – jis buvo šventų judėjų rabi

Moše Lelov ir „Ateret Cvi“ anūkas.

Be to, jis garsėjo kaip ypatingai nuovokus ir jei kažkam iškildavo,

pavyzdžiui, santarvės šeimoje problema,

kviesdavo mano tėvą, kad jis sutvarkytų šį reikalą“.

Rabi Moše Jairas Vainštokas, kuris jau buvo stipriai prisirišęs prie

mokytojo Baal aSulamo, atsivedė taip pat ir rabi Davidą Meincbergą.

Rabi Davidas lankė mūsų mokytojo pamokas su didžiuliu užsidegimu.

Jis atvykdavo pas Baal aSulamą pirmą valandą nakties,

po rytinės maldos eidavo į ješivą „Chajei olam“,

kur mokydavosi iki pirmos valandos po vidurdienio.

Tada vėl eidavo pas Baal aSulamą ir vėl grįždavo į ješivą.

Namo sugrįždavo tik labai trumpam vakare.

Rabi Baruchas Icchakas Meincbergas pasakojo:

„Mano tėvas pasakojo, kad kai pirmą kartą pateko pas Baal aSulamą,

pasakė Baal aSulamui:

Yra parašyta, kad Kabalos reikia mokytis slaptai.

Baal aSulamas nuėjo, užtraukė kambario užuolaidas ir pasakė:

„Dabar jau gali mokytis...“.

Begalinė meilė

Ravas Šmuelis Meincbergas pasakojo:

„Mano tėvas rabi Davidas tam tikru periodu gyveno Jeruzalėje.

Jis buvo labai prisirišęs prie savo mokytojo Baal aSulamo ir be galo jį mylėjo.

Nežiūrint į tai, kad mano mamos sveikata buvo labai silpna (tiek, kad

netgi keletą metų jai teko praleisti ligoninėje), ir nežiūrint to, kad namuose

buvo maži vaikai, kuriems reikėjo priežiūros, ypač kai jie susirgdavo,

nebuvo tokios jėgos pasaulyje, kuri sulaikytų mano tėvą ir jis kiekvieną

naktį antrą valandą neatsidurtų pas Baal aSulamą.

Netgi per Šabatą jis keliaudavo į Givat Šaulį.

Tai darydavo net du kartus: vieną kartą dieną, kitą kartą – per trečią

trapezą (t.y. vakare).

Mano tėvas visą gyvenimą dirbo mokytojui su didžiausiu atsidavimu.

Ir taip pat mokytojas Baal aSulamas savo ruožtu labai mylėjo mano tėvą.

Šią didžiulę meilę savo mokytojui mano tėvas perdavė ir man.

Kartą, kai Baal aSulamo žmona gulėjo ligoninėje, budėjau jos palatoje

valandų valandas, kad tik gydytojai matytų, jog jos šeima ja nuolat rūpinasi.

Vėliau Baal aSulamas man pasakė: „Esi geras vaikinas“ (čia rabi Šmuelio

pasakojimo pabaiga).