• ועתה נשארה לנו לבאר חקירה הו', מ"ש חז"ל שכל העולמות העליונים ותחתונים לא נבראו אלא בשביל האדם. בעה''ס, הקדמה לספר Dabar galime išsiaiškinti Šeštą tyrinėjimą, t.y. kaip sako išminčiai, kad visi aukštutiniai ir žemutiniai pasauliai yra sukurti dėl žmogaus. (Baal Sulamas „Įvadas į knygą Zohar“)

הסולם, פרקי חיים של תלמידי רבי יהודה לייב הלוי אשלג והרב ברוך שלום הלוי אשלג 

Baal Sulamo ir rabi Barucho Šalomo mokinių biografijos

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Rabi David Meincbergas – Baal aSulamo mokinys

Begalinė meilė (2)

Rabi Davidui Meincbergui teko patirti nemažai kentėjimų dėl to, kad buvo

labai prisirišęs prie Baal aSulamo.

Kaip buvo minėta, jis dirbo mokytoju ješivoje „Chajei olam“.

Ir kai joje tapo žinoma, kad rabi Davidas kiekvieną naktį eina mokytis pas

Baal aSulamą, kilo didžiulis nepasitenkinimas ir jį nušalino nuo pareigų.

Jų teigimu, jei jis naktį nemiega, dieną būna labai pavargęs ir negali tinkamai mokyti vaikų...

Ir tai tik vienas pavyzdys, kad rabi Davidui, o taip pat ir kitiems

mokiniams teko patirti nemalonumų dėl savo atsidavimo mokytojui Baal aSulamui.

Rabi Zalmanas Lembergeris, kuris daugelį metų buvo Baal aSualmo padėjėjas, pasakojo:

„Kartą iš karto po maldos pas Baal aSulamą į Mokymo namus atvyko jo

ištikimas mokinys rabi Davidas Meincbergas.

Jam reikėjo susitikti su Baal aSulamu dėl kažkokio klausimo.

Tačiau dėl tam tikrų priežasčių Baal aSulamas negalėjo su juo susitikti.

Rabi Davidas stovėjo ten ir laukė.

Tuo tarpu Baal aSulamui netgi prireikė kažkur nuvykti.

Kai jis grįžo, rabi Davidas vis dar tebelaukė.

Po kurio laiko Baal aSulamas pasakė savo padėjėjui, kad pakviestų rabi Davidą.

Tai buvo po aštuonių valandų laukimo...“.

Toliau pasakojo rabi Zalmanas:

„Mačiau kaip rabi Davidas įėjo į mūsų mokytojo kambarį ir pabuvo ten gal vieną minutę...

Ir išėjo iš jo visas švytintis, džiaugsmingu veidu...

Iš to galime pasimokyti, koks didelis buvo Baal aSulamo mokinių

tikėjimas mokytojo didumu, kad verta buvo laukti aštuonias valandas dėl

vienos minutės pokalbio“ (čia baigiasi rabi Zalmano pasakojimas).

Rabi Menachem Idelštein, kuris buvo rabi Davido Meincbergo šeimos narys, pasakojo:

„Kai rabi Davidas mokydavosi iš Baal aSulamo knygų, ir ateidavo

svetimas žmogus, rabi Davidas pakeisdavo žodžius ir sakydavo žodžius,

kurie nebuvo parašyti, ir taip, kol tas žmogus išeidavo“.

Paaiškinimas:

Tokiame rabi Davido elgesyje matyti begalinis didumas, kurį rabi

Davidas jautė savo mokytojui.

Taip pat – kaip stipriai rabi Davidas vertino ir brangino savo mokytojo raštus.

Tai panašu, kai žmogus kalbasi su labai brangiu ir artimu draugu apie

svarbius dalykus, jis nenori, kad apie tai girdėtų pašaliniai žmonės, ir jei

koks nekviestas žmogus prisiartina, tada jis pradeda kalbėti tyliau arba

pereina prie kitų dalykų.

Ir tai yra natūralu dviejų besišnekančių draugų, tuo tarpu rabi Davido

Meincbergo elgesys nebuvo natūralus dalykas, greičiau jau virš žmogaus

prigimties, nes tam buvo reikalingas didžiulis tikėjimas mokytojo didumu.

Kartą rabi Davidas skubėjo į Baal aSulamo pamoką ir pakeliui jį sustabdė

vienas judėjas, beveik maldaudamas ateiti ir užpildyti „minjaną“

(„minjanas“ – tai 10 suaugusių judėjų maldai), nes be jo nieko kito

daugiau negalės surasti.

Rabi Davidas pradėjo svarstyti, eiti ar ne:

„Juk tam ir einu į šias pamokas, kad dirbčiau Kūrėjo darbą ir dabar man

yra galimybė padėti artimui, todėl turiu sutikti.

Tačiau iš kitos pusės, ar yra svarbesnis dalykas pasaulyje už mokytojo pamoką?“

Mintys šokinėjo galvoje ir keitė viena kitą.

Tada jis leidosi bėgti.

Bėgo, bėgo, kol atbėgo pas Baal aSulamą.

Papasakojo jam, kas nutiko ir Baal aSulamas pasakė, kad viską žmoguje

apsprendžia svarbumas.

Kur žmogus mato didesnį svarbumą, ten jis ir eina.