Įvadas į kabalos išmintį

ועתה נשארה לנו לבאר חקירה הו', מ"ש חז"ל שכל העולמות העליונים ותחתונים לא נבראו אלא בשביל האדם. בעה''ס, הקדמה לספר Dabar galime išsiaiškinti Šeštą tyrinėjimą, t.y. kaip sako išminčiai, kad visi aukštutiniai ir žemutiniai pasauliai yra sukurti dėl žmogaus. (Baal Sulamas „Įvadas į knygą Zohar“)

Dalykas tas, kad kaip materialūs objektai yra vietos skirtumu atskirti vienas nuo kito,

taip dvasinai objektai atsiskiria vienas nuo kito formų skirtumu.

Tą matome ir mūsų pasaulyje.

Pvz., jei dviejų žmonių nuomonės sutampa, skaitosi,

kad jie myli ir mėgsta vienas kitą, ir jų visai neveikia vietų skirtumas.

Ir atvirkščiai, kai žmonės turi skirtingas nuomones,

t.y. jie neapkenčia, ar nemėgsta vienas kito,

tada net buvimas toje pačioje vietoje visai jų nesuartina.

Iš tikro nuomonių skirtumas atskiria žmones vienas nuo kito,

o nuomonių panašumas – formų sutapimas, priartina.

Ir jei vieno žmogaus prigimtis skirtinga visais atžvilgiais nuo kito,

jie nutolę kaip „rytai nuo vakarų”.

Tuo būdu suprask ir dvasingume.

Matome, kad visi nutolimo ir priartėjimo aspektai susijungimas ir vienybė

visa tai vien tik formų skirtumo dydžiai.

Tai reiškia, kad pagal „formų skirtumo” dydį dvasiniai objektai yra nutolę

vienas nuo kito,

o pagal „formų sutapimą”, yra artimi, ir susilieję vienas su kitu.

Dabar suprask, kad „noras gauti” yra būtinas kūrinijos „įstatymas”,

ir tai yra visas kūrinijos pobūdis,

bei tinkamiausias „indas” kūrimo minties tikslo gavimui.

Tačiau šiuo savo aspektu „noras gauti” pasidarė visiškai atskirtas nuo Kūrėjo.

Tai reiškia, kad „formų skirtumo” dydis tarp Kūrėjo ir kūrinijos

pasiekia visišką priešingumą.

Iš tikro Kūrėjas yra visas „sąlygojantis”,

ir nėra Jame net menkiausios „gavimo sau kibirkšties” (chas ve šalom, neduok dieve).

Tačiau kūrinija visa yra tik „ noras gauti” sau,

ir nėra joje net „kibirkšties sąlygoti”.

Todėl nėra didesnio formų skirtumo ir nuotolio už šį.

o šis „formų skirtumas” atskiria kūrinį nuo Kūrėjo.