Kai
rabi Davidas Meincbergas tapo Baal aSulamo mokiniu, jis išvyko į
Lenkiją, kad surinktų pinigų ješivai „Varša“, esančiai
Jeruzalėje.
Taip pat jis norėjo susitikti su Lenkijos rabinais ir
mokytojais.
Jis nuvyko ten pas admor iš Prusovo, Baal aSulamo
mokytoją, kuris jį priėmė su didžiule pagarba.
Rabi Davidas
papasakojo apie jo mokytojo pamokas Jeruzalėje ir apie
tai, ko jis moko.
Paklausė jo admor iš Prusovo:
„Kas jam davė
leidimą atverti tai, juk visa tai jis gavo iš manęs?!“
Į tai
atsakė jam rabi Davidas:
„Man nereikia ieškoti kokių nors pateisinimų savo mokytojui, nes mano akyse tai, ką jis daro, yra absoliučiai teisinga“.
Rabi
Šmuel Meincberg pasakojo:
„Po to, kai rabi Baal aSulamas persikėlė
į Tel Avivą, mano tėvas vykdavo pas jį kiekvieną savaitę.
Tuo
metu jis buvo statybų rangovas, ir ant jo pečių gulė daug pareigų
ir rūpesčių.
Tačiau jis į nieką nekreipė dėmesio, nes iš
tikrųjų jį domino tik susijungimas su savo mokytoju Baal aSulamu.
Kitomis dienomis, kai būdavo Jeruzalėje, rabi Davidas vesdavo
pamokas savo namuose – kiekvieną dieną iki pat ryto.
Pamokose
dalyvaudavo: rabi Icchakas Agasi, rabi Aronas Lembergeris, rabi
Zundel Ager.
Šiek tiek vėliau prisijungė: rabi Eliezeris Vaisfiš, taip pat rabi Davido pirmagimis sūnus rabi Efraimas Meincbergas“.
Paskutinėmis
gyvenimo dienomis rabi Davidas gulėjo lovoje ir mokėsi knygą
Zohar.
Jo sūnus Efraimas skaitė, o jis klausėsi.
Kai priėjo sakinį: „Ir pritraukė (Jakovas) kojas į lovą ir mirė, ir prisijungė prie savo tautos“ (Berešit 49:33), pakilo jo tyra ir šventa siela ir sugrįžo į savo šaknį.
Rabi Davidas Meincbergas mirė 1974 metais, 5 nisano mėnesio dieną.