Panašų pasakojimą randame midraše Berešit Raba (88),
kur yra kalbama apie žmogaus sukūrimą,
kur angelai klausė Kūrėjo:
„Kas gi tas žmogus, apie kurį mes kalbame?
Ir kokia jo paskirtis?
Kam Tau šita bėda?
Į tai Kūrėjas atsakė jiems:
„Jeigu taip tai, kam gi buvo sukurti stambūs ir smulkūs galvijai...?
Tai panašu į didelį Karalių, pas kurį buvo „bokštas, pilnas visokio gerumo“,
bet nebuvo svečių.
Ir koks malonumas Karaliui iš viso šito?
Tada angelai atsakė:
„Pasaulio Viešpatie, Kūrėjau, koks yra didis Tavo vardas visoje žemėje,
daryk, ką esi sumanęs“.
Tai reiškia, kai angelai pamatė visus skausmus ir kentėjimus,
ateityje „užgriūsiančius“ ant žmonijos, paklausė su nuostaba:
„Kam gi, visa ši bėda?“
Ir Kūrėjas atsakė jiems, kad iš tikro yra pas Jį „bokštas, pilnas visokio gerumo“,
bet nėra pas Jį kitų kviestinių svečių, tik žmonija.
Todėl tada angelai mintyse palygino visus tame „bokšte“
laukiančius
svečių malonumus su skausmais, bėdomis ir kentėjimais,
ateityje ištiksiančiais žmoniją.
Ir kai angelai pamatė,
kad žmonijai verta visa tai iškęsti vardan jos laukiančio gerumo ir malonumo,
jie sutiko dėl žmogaus sukūrimo.
Kaip apie tai ir sako rabi Akiva:
„Teismas – tiesos teismas, ir viskas yra paruošta vaišėms“.
Tai reiškia, kad jau nuo pasaulio sukūrimo pradžios visi žmonės yra įrašyti
į „kvietinių svečių sąrašą“.
Ir Kūrėjo sumanymas įpareigoja visus žmones ateiti į „vaišes“ ar su jų „sutikimu“,
ar be „sutikimo“.