Rabi Israelio Milerio mokinys pasakojo:
„Kartą mane užpuolė liūdesys, ir niekaip negalėjau iš šios
būsenos išeiti.
Pasiėmiau butelį gėrimo ir nuėjau pas rabi
Icchaką Agasi išgerti su juo „lechaimą“.
Buvo pusė dvylikos
nakties, o rabi Icchakas eidavo miegoti pusę dvylikos...
Tyliai
pabeldžiau į duris. Atidarė jo žmona Jehudit.
Pamačiusi mane
piktai pasakė:
„Ar nori jį pribaigti? Juk jau prieš pusę valandos nuėjo miegoti?!“
Tačiau visi namiškiai žinojo, jog jei
ateina draugas, kai rabi Icchakas jau miega ir jo
nepažadina, rabi
Icchakas už tai baisiai supyksta.
Nors ir būna be galo pavargęs.
Jo namai ir jo širdis draugams buvo visada atviri.
Tad rabi Icchakas
atsikėlė ir pasėdėjo su savo mokiniu ir bičiuliu, nes meilė
draugams buvo jam žymiai svarbiau, nei jo kūno poreikiai.
Kartą, bičiulių susirinkimo ir bendro pasisėdėjimo metu, vienas iš jų atsiskyrė ir nuėjo
į kitą
kambarį paskaityti Psalmių.
Tada rabi iš pravirko iš
didelio skausmo, kad vienas iš draugų galėjo vidury pasisėdėjimo
atsiskirti nuo visų ir užsiimti kitais dalykais.
Arba kitą kartą,
kai draugų susirinkimo metu kilo ginčai, rabi Icchakas išėjo į
lauką
ir ėmė vaikščioti pirmyn ir atgal.
Kai kažkas iš jų
išėjo paskui jį, išgirdo skausmingai kalbantis su savimi (apie vieną draugą):
„Ko jis nori iš manęs? Ko jis nori?“.
Jis buvo labai jausmingas, todėl labai skausmingai reaguodavo į
nuomonių išsiskyrimus
ir tarpusavio nesutarimus.
Ir visada
stengdavosi sustabdyti save ginčo metu, todėl išėjo, kad nugalėtų
savo egoizmą.
Ir po to grįžo atgal.
Rabi Icchakas Agasi nustatė, jog kiekvieno bičiulių susitikimo metu būtų
dešimties minučių tylos
pertrauka.
Šito dalyko tikslas buvo, jog tuo metu visi pamąstytų apie meilės
draugams privalumą bendrai, ir apie
kiekvieno draugo privalumus atskirai.
Rabi Milerio nuomone, tai buvo
labai naudingas ir veiksmingas dalykas
kovoje su savo egoizmu.
Dar rabi Icchakas patarė, kad žmogus kasdien
įprastų užsirašyti geras
draugo savybes ir privalumus.
Dėka šito įpročio susižadins meilės draugams jausmas ir noras daryti jiems gera.