• Ir išsiuntė Jakovas prieš save pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seiro žemę, Edomo laukus. Ir įsakė jiems sakydamas, šitaip kalbėkite mano ponui Ezavui, taip sako tavo tarnas Jakovas: Su Lavanu gyvenau nuo seniau iki dabar. (Berešit 32 – 4, 5)
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הסולם, פרקי חיים של תלמידי רבי יהודה לייב הלוי אשלג והרב ברוך שלום הלוי אשלג 

Baal Sulamo ir rabi Barucho Šalomo mokinių biografijos

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Rabi Icchakas Agasi (8)

Darbo Kūrėjui principai

Rabi Israel Miler pasakojo, ką girdėjo iš rabi Icchako:

„Aš galiu būti apgirtęs, bet ne nuo vyno“.

Paaiškinimas:

Yra žmonių, kurie, norėdami būti linksmi, būtinai turi išgerti, nes „vynas

linksmina žmonių širdis.

Rabi Icchakas paaiškino, kodėl chasidai geria vyną ir kokia to šaknis.

Esmė tame, jog žmogus, einantis tiesos (vidinės Toros) keliu, turi skirti

laiką asmeninei kritikai.

O ši kritika kartais yra labai „karti“, nes žmogus pamato, kiek jis iš tikrųjų

paskendęs egoizme.

Ir kad nėra pasaulyje nei vieno žmogaus, apie kurį jis galėtų pasakyti, jog

myli jį besąlygiškai, „kaip patį save“.

Taip pat žmogus mato, jog jis neturi nei Kūrėjo baimės, nei meilės ir taip toliau...

Ir dėl to žmogui ima skaudėti širdį.

Tačiau kai žmogus baigia šią savikritiką, jis privalo vėl grįžti į

džiaugsmingą būseną (vėl būti džiaugsme).

O tai yra be galo sunku!

Todėl kai kuriems reikia šiek tiek pagalbos iš išorės, kad galėtų pergalėti

save ir vėl džiaugtis.

Tai ir turėjo omenyje rabi Icchakas – tam, kuris turi jėgų eiti virš savo

logikos, ir dirbti Kūrėjui netgi būdamas pačiose žemiausiose savo

būsenose, jam nereikia vyno, kad apgirstų.

Jis gali būti „apgirtęs“, t.y. praradęs „blaivų protą“, dėka ėjimo virš

logikos, virš žinojimo.

Ir tam visiškai nereikia išorinių priemonių.

Rabi Israel Miler pasakojo:

„Kartais kai kurie ravo Barucho mokiniai neatvykdavo į naktines pamokas

arba nepasirodydavo ravo Barucho rengiamuose šventiniuose

pasisėdėjimuose.

Kai jų paklausdavo dėl ko jie neatvyko, šie atsakydavo, jog nebeturi jėgų

ir kad dabar jie yra „kritimo“ būsenoje.

Rabi Icchakas jų paklausdavo, ar dėjosi šiandien tfiliną.

Jie atsakydavo teigiamai.

Tada rabi Icchakas pasakydavo:

„Neturi būti skirtumo tarp tfilino užsidėjimo ir tarp dalyvavimo naktinėje pamokoje.

Kaip privaloma atlikti viena, taip pat privaloma ir kita.

Mes nesuprantame, koks ryšys yra tarp kritimo būsenos ir neatvykimo į naktinę pamoką.

Žmogaus kritimai turi būti paslėpti viduje (lygiai taip pat, kaip ir

pakilimai) ir visai nėra reikalo jų rodyti išoriškai“.

Rabi Icchakas sakė:

„Visi trukdžiai ir nemalonumai gyvenime ateina tik dėl „Blogio angelo“.

Ir jei žmogus nusprendžia, kad jokie trukdžiai neišjudins jo darbe Kūrėjui

ir jis tęs savo darbą šventume lyg nieko nebūtų atsitikę, tada „Blogio angelas“ jį palieka.

Ir dažniausiai visi nemalonumai stebuklingu būdu taip pat pradingsta“.

Kartą rabi Icchakas pamatė jaunikį, kuris apakintas viso šventės šurmulio,

iš tikrųjų ėmė jaustis kaip pats didžiausias ir svarbiausias iš visų.

Rabi Icchakas jam pasakė:

„Išminčiai sako, jog jaunikis panašus į karalių.

Tačiau turi suprasti, jog tai tik alegorinis palyginimas...“.

Toks buvo rabi Icchako būdas – jis nekentė melo ir savaime suprantama,

absoliučiai negalėjo pakęsti puikybės.

Ir kuo gi didžiuotis „mažam“ žmogui?

Argi žmogui iš tikrųjų kas nors priklauso?

Ir ta tema kartą pasakė juokais:

„Kai žmogus tuokiasi, jis jaučiasi pats svarbiausias ir aukščiau visų kitų.

Jam atrodo, kad tik jis vienas veda, o kiti to nedaro.

Tačiau laikui bėgant jis pamato, kad kiti taip pat tuokiasi, o ne tik jis.

Dar po kurio laiko, jis suvokia, jog visi veda, ir tik jis vienas dar nevedęs...“.