• כל שרוח הבריות נוח הימנו. והקשה, הלא מצאנו אצל הגדולים המפורסמים ביותר כל שהבריות שהיו להם מחלוקת, אם כן אין רוח הבריות נוח הימנו? בעה''ס, שמעתי „Kieno dvasia patinka žmonėms, to dvasia patinka ir Kūrėjui“ (Avot 3 – 10). Iškyla klausimas: Iš tikro mes matome, kad pas didžiuosius ir labiausiai žinomus Toros išminčius buvo nesutarimai su aplinkiniais? Ir jeigu taip, tai: „Žmogaus dvasia nepatinka jiems“, nors „patinka“ Kūrėjui? (tai, ką girdėjo ravas Baruchas Ašlagas iš savo tėvo Baal Sulamo)

הסולם, פרקי חיים של תלמידי רבי יהודה לייב הלוי אשלג והרב ברוך שלום הלוי אשלג 

Baal Sulamo ir rabi Barucho Šalomo mokinių biografijos

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Rabi Icchakas Agasi (9)

Penktadienio tvarka ir šventas Šabatas

Įprastai kasdien pamokos pas ravą Baruchą prasidėdavo antrą valandą nakties.

Tačiau penktadienį tvarka pasikeisdavo.

Penktadienio išvakarėse vykdavo „draugų pasisėdėjimas“, kuomet

susirinkdavo ravo Barucho mokiniai ir diskutuodavo apie meilę artimui ir darbą Kūrėjui.

Šis pasisėdėjimas baigdavosi vienuoliktą valandą vakaro.

Ir tada vietoje įprastos antros valandos nakties, ravas Baruchas pradėdavo

naktines pamokas pirmą valandą nakties.

Po rytinės maldos mokiniai išsiskirstydavo ir eidavo į savo darbus.

Kai grįždavo po darbų, jie iškart pradėdavo ruoštis Šabatui.

Trumpai tariant, jie neturėjo nei valandėlės poilsio.

Šabato vakarą, ravo Barucho Mokymo namuose buvo rengiamos šventinės vaišės.

Rabi Cvi Korec ir rabi Israel Mileris eidavo į ravo Icchako Agasi namus,

kad pasiimtų jį kartu į vaišes, nes iš didelio nuovargio nebuvo pajėgus vienas ten nueiti.

Ir taip pasiremdamas į juos, praktiškai miegodamas, nueidavo iki Mokymo namų.

Jo atsidavimas ir artumas ravui Baruchui buvo beribis (rabi Icchakas

mėgdavo pajuokauti apie savo nuovargį, jis sakydavo:

„Visą miego trūkumą kompensuosiu kitame pasaulyje...“,

arba:

„Nuovargis turi vieną didelį privalumą – žmogui tiesiog nebėra jėgų daryti

prasižengimus...“).

Visų vaišių metu sėdėdavo užmerktomis akimis, nusvirusia galva, ir iš

pirmo žvilgsnio atrodydavo, kaip žmogus, įmigęs giliu miegu.

Tačiau pasibaigus vaišėms, galėdavo pakartoti kiekvieną ravo Barucho pasakytą žodį.

Po šių vaišių rabi Icchakas eidavo į kitų mokytojų rengiamas vaišes.

Nepaisydamas didžiulio nuovargio ir negailėdamas jėgų.

Jo tikslas buvo vienas – pamatyti tą begalinę pagarbą, kuri yra rodoma

kitiems mokytojams.

Ir pajausti, jog jeigu tokia pagarba yra rodoma kitiems mokytojams,

tai juo labiau kokios pagarbos nusipelno ravas Baruchas!

Rabi Icchako sūnus rabi Menachem pasakojo:

„Šabato rytą, po rytinės maldos ir Kidušo pas ravą Baruchą, kiekvienas

grįždavo į savo namus.

Mano tėvas visiems draugams ir mokiniams sakydavo:

„Žiūrėkite į mane ir darykite taip, kaip aš“.

Jis pradėdavo šokinėti vidury gatvės, arba eiti atbulas ir panašiai, o visi

kiti sekdavo iš paskos.

Praeiviai atsisukdavo ir žiūrėdavo su nuostaba: suaugę, garbingai

atrodantys vyrai elgiasi kaip vaikai...

Šis rabi Icchako veiksmas turėjo vieną tikslą – panaikinti norą gauti

malonumą iš garbės.

Jis priversdavo save (savo kūną) daryti šiuos veiksmus ir kęsti gėdą,

nors kūnas tam ir priešinosi.