Po daugelio metų, kuomet Mokymų namai buvo kukliame ravo Barucho
bute Bnei Brake, jis nusprendė, jog laikas tai pakeisti ir atidaryti didelius
ir erdvius Mokymų namus.
Juose turėtų galimybę mokytis visi, kurių širdis traukia mokytis Kabalos ir
vidinės Toros išminties.
Misija atrodė neįmanoma ir sunkiai
įgyvendinama, nes ravo Barucho
mokymo namuose buvo tik maža saujelė žmonių, ir beveik visi jie buvo
nepasiturintys
(rabi Icchakas
juokais mėgdavo sakyti: Aš būsiu turtingas tik kitame gyvenime...).
Vien jau žemės sklypas, kurį jie pasirinko, kainavo penkiasdešimt penkis
tūkstančius lirų, kas atitinka milijonus šekelių...
Rabi Icchakas Agasi prisiėmė sau šią didelę misiją – surinkti reikiamą
pinigų sumą.
Jis subūrė grupelę mokinių ir kiekvienam paskyrė atitinkamą pinigų sumą,
kurią šis
turėjo surasti.
Ir galiausiai, dėka didžiulių pastangų, buvo
nupirktas žemės sklypas ir
jame pastatyti Mokymų namai.
Žvelgiant atgal – tai buvo didžiulis stebuklas.
Pas ravą Baruchą ėmė daugėti jaunų vaikinų, atėjusių mokytis pas jį iš
įvairių ješivų.
Tose
ješivose buvo neigiamai žiūrima į tai, kad jie eina pas ravą
Baruchą
ir mokosi vidinės Toros.
Tada ravas Baruchas nusprendė
pats įkurti ješivą.
Šia užduotį jis patikėjo rabi Icchakui
Agasi.
Jo dedamos pastangos buvo milžiniškos, nes rabi Icchakas
naktimis
mokydavosi ravo Barucho pamokose, paskui visą dieną
dirbdavo.
Paprastas žmogus būtų palūžęs jau ir nuo šių dviejų dalykų, nekalbant jau
apie naują užduotį...
Tačiau rabi Icchakas Agasi padarė tai – jis didžiulio atsidavimo ir
nežmoniškų pastangų dėka įsteigė ješivą.
Šioje ješivoje mokėsi
tokie studentai, kaip rabi Israel Miler, rabi Cvi
Koric, rabi Icchakas
Heller, rabi Jehuda Goldštein ir kiti.
Pats rabi Icchakas atvyko ir
gyveno čia pusę metų.
O paskui, kai grįžo į Bnei Braką, karts nuo karto vykdavo į ješivą vesti jaunuoliams pamokas.
Rabi Icchakas Agasi labai stengėsi paslėpti
savo darbą Kūrėjui, kaip yra
pasakyta: „Būk kuklus su savo
Kūrėju“.
Kartą, per Roš Ašana šventę jis vedė maldą.
Skaitydamas psalmę „Iš gelmių pašaukiau Tave, Kūrėjau“, staiga pratrūko
juoktis balsu.
Iš tikrųjų, tai padarė todėl, kad paslėptų besiveržiančius jausmus ir raudą.
Kartą pas ravą Baruchą atėjo rabi Lembergeris su skundu dėl rabi Icchako,
kuris juokavo dėl pasinėrimo į mikve.
Pasakė jam ravas Baruchas:
„Juk jis taip elgiasi tik iš kuklumo Kūrėjo darbe. Prieš ateidamas mokytis,
šiandien buvo su manimi mikve, ir kiekvieną dieną griežtai
laikėsi šito dalyko“.
Taip pat kartą rabi Abrahamas Aškenazi paklausė rabi Icchako, ar turi tfiliną.
Šis atsakė, kad neturi
savo, bet iš kažko pasiskolino.
Rabi Abrahamas labai nustebo –
kaip taip gali būti, kad judėjas neturėtų tfilino?!
Tačiau kitą kartą rabi Icchakas rabi Abrahamui pasakojo, iš kokio gyvūno
odos padarytas jo tfilinas...
Toks buvo jo būdas – slėpti savo dvasinį darbą.
Tačiau apie naują kartą, kurie nedirbo dvasinio darbo ir nesigilino į Toros
vidinę pusę, ravas Baruchas
ne kartą sakė rabi Mileriui:
„Kuklumo aspektas mirė“.
Kitą
kartą sakė:
„Ankstesnė karta turėjo ką slėpti, tačiau šiai
kartai nėra ko slėpti!“.
Todėl, jo nuomone, šitokiems juokams nėra vietos ir labai tam prieštaravo.
Savo straipsnyje ravas Baruchas rašė apie tai, kad mūsų kartos žmonės yra
vadinami „maži žmonės“, todėl visos jų pastangos nukreiptos, kad
išsaugoti vidinį ir
išorinį rimtumą, ir kad tik nesumenkinti išorinio aspekto.
Tuo tarpu tikras kuklumas egzistavo ankstesnėse kartose, kuomet žmonių
širdyse degė meilė Kūrėjui ir jie norėjo ją paslėpti.