Baal Sulamo ir rabi Barucho Šalomo mokinių biografijos

כל שרוח הבריות נוח הימנו. והקשה, הלא מצאנו אצל הגדולים המפורסמים ביותר כל שהבריות שהיו להם מחלוקת, אם כן אין רוח הבריות נוח הימנו? בעה''ס, שמעתי „Kieno dvasia patinka žmonėms, to dvasia patinka ir Kūrėjui“ (Avot 3 – 10). Iškyla klausimas: Iš tikro mes matome, kad pas didžiuosius ir labiausiai žinomus Toros išminčius buvo nesutarimai su aplinkiniais? Ir jeigu taip, tai: „Žmogaus dvasia nepatinka jiems“, nors „patinka“ Kūrėjui? (tai, ką girdėjo ravas Baruchas Ašlagas iš savo tėvo Baal Sulamo)

Rabi Icchakas Agasi savo gyvenimo dienų pabaigoje patyrė širdies smūgį.

Gydytojai jį perspėjo, jog nebegali tęsti savo įprasto dienos režimo, ir

mokytis naktimis.

Tada jis išvyko atostogų į Tveriją, į viešbutį „Heler“.

Rabi Icchakas Heler buvo to viešbučio savininkas.

Jis buvo ravo Barucho mokinys ir rabi Icchako bičiulis.

Jis visais įmanomais būdais prašė rabi Icchako, jog jis nebesikeltų naktį mokytis.

Rabi Heler netgi bandė gudrauti – jis mokėsi ir diskutavo su rabi Icchaku

iki pat vienuoliktos valandos vakaro, kad šis išvargtų ir pavargęs

nebeatsikeltų naktį.

Tačiau pirmą valandą nakties, atėjusi į virtuvę rabi Heler žmona, pamatė

rabi Icchaką sėdintį ir besimokantį, kaip įprastai.

Tuoj pat atsikėlė ir rabi Heler ir paklausė rabi Icchako:

„Juk pažadėjai man, kad nesikelsi mokytis naktį, kaip esi įpratęs?!“

Giliai atsidusęs, rabi Icchakas atsakė:

„Jei negaliu keltis naktimis ir mokytis iki ryto ir jei negaliu dirbti

Kūrėjui, tai neturiu dėl ko gyventi...“.

Yra pasakojama, jog kartą, kai rabi Icchakas užsibuvo su savo pažįstamais

iki pat ryto, jie paklausė rabi Icchako:

„Ar tu nenutrauksi mokymosi naktį, net esant širdies smūgio pavojui?“

Rabi Icchakas atsakė, pacituodamas rabi Jonatano žodžius:

„Žmogus jokiu būdu neturi atitraukti savęs nuo Mokymo namų ir nuo

Toros žodžių – netgi mirties akimirką.

Kaip yra parašyta Toroje, Bemidbar knygoje, 19 skyriuje:

„Jei žmogus numirs palapinėje (namuose).

Netgi savo mirties akimirką užsiimk Toros mokymu“ (traktatas „Šabat“)“.