kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ונמצא בעת שאו"א קבלו האור חדש דע"ב ס"ג, והורידו הה"ת מנקבי עינים בחזרה אל הפה שלהם, והעלו אליהם את האח"פ שלהם. הנה גם הז"ת המלבישים האח"פ אלו בעת קטנות, עלו עתה גם הם עמהם ביחד לאו"א ונעשו הז"ת למדרגה אחת עם או"א, והנה עליה הזו של הז"ת לאו"א, נקרא בשם עלית מ"ן. בעה''ס, פתיחה לחכמת הקבלה Dabar, kai Aba ve Ima gavo naują šviesą A‘‘B – Sag, ir nuleido hey tata iš nikvei einajim atgal į pe, tada Aba ve Ima pakėlė pas save savo achapą, nukritusį į žemesnę pakopą. Ir tada zat, kurie buvo apsirengę ir susijungę su šiuo achapu katnuto metu, taip pat pakilo į Aba ve Ima, pasidarydami zat su Aba ve Ima, viena pakopa.Iš tikro šis zat pakilimas į Aba ve Ima yra vadinamas „man (maldos, prašymo) pakėlimas“.(Baal Sulamas, „Įvadas į Kabalos išmintį“)

הסולם, פרקי חיים של תלמידי רבי יהודה לייב הלוי אשלג והרב ברוך שלום הלוי אשלג 

Baal Sulamo ir rabi Barucho Šalomo mokinių biografijos

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

 
 
 

Uždaryti užduotį




Rabi Icchakas Agasi (12)


Dvasinio darbo principai


Rabi Icchakas mėgdavo sakyti:

Žmogus turi nuspręsti, kas jo gyvenime yra pirminės svarbos, o kas – antrinės.

Tai reiškia, turi nuspręsti, ar jo paties poreikiai yra svarbiausias dalykas, ar svarbiausia

yra artimo poreikiai ir darbas Kūrėjui.


Pirminės svarbos reiškia, kad tas dalykas yra svarbiau ir pirmiau už visa kita gyvenime.

Ir taip žmogus turi nuspręsti kiekvienoje gyvenimo situacijoje:

jis turi mintyse pasverti dvi galimybes ir nuspręsti, kur yra Kūrėjo noras, o

kur jo paties noras, kas yra svarbiau, o kas yra mažiau svarbu.

Ir pagal šiuos principus imtis veiksmų.



Rabi Icchakas dar sakydavo:

Kai pas žmogų ateina kentėjimai, žmogui nereikia stengtis anuliuoti tų

kentėjimų ir slėptis nuo jų, nes tada iš jų nėra jokios naudos.

Žmogui reikia gerai pajausti tuos kentėjimus visa savo esybe, o tada

eiti tikėjimu virš logikos, ir pasakyti, kad viskas atėjo iš Kūrėjo noro

„padaryti gerą kūriniams“.


Ir tai užuomina į Pesacho įstatymus:

mes turime gerai sukramtyti ir susmulkinti tarp dantų „maror“ (karčias žoles),

tam, kad pajausti jų kartumą.

Ir tik tada iš tikrųjų yra įvykdoma priedermė.


Rabi Icchakas Agasi mirė 1970 metų, 3 chešvano mėnesio dieną.

Jam buvo tik 49 metai.

Kai jo ištikimi mokiniai sužinojo šią liūdną žinią, iškart nuskubėjo į jo namus.

Ten prieangyje stovėjo jo žmona Jehudit ir su didžiule širdgėla raudodama ištarė:

„Praradome tikrą draugą“.


Palydint į kapines, jo draugai atkreipė dėmesį į vieną dejuojantį batsiuvį,

gyvenusį kaimynystėje.

Šis pasakė jiems:

„Visą gyvenimą rabi Icchakas keldavosi labai anksti.

Ir kai jo klausdavau, kodėl taip anksti keliasi, jis atsakydavo:

„Ką galiu padaryti? Man reikia atsikelti labai anksti dėl darbo kepykloje,

kad galėčiau aprūpinti šeimą...“.


Toks buvo rabi Icchakas: nors 12 metų kiekvieną naktį eidavo mokytis su

ravu Baruchu, tačiau aplinkiniams davė suprasti, kad eina dirbti kepykloje.

Jis visada stengėsi laikytis principo „Ir būk kuklus su savo Kūrėju“.


Kitą dieną ravas Baruchas šitaip kalbėjo apie rabi Icchaką:

„Rabi Icchakas buvo labai protingas ir kartu labai nuoširdus žmogus.

Labai retas derinys viename žmoguje.


Artimiausias jo mokinys rabi Mileris pasakė:

„Geriausiai jį charakterizuoja sakinys iš Psalmių (119:12): „Visokio melo nekenčiu“.

Rabi Icchakas labiau už viską negalėjo pakęsti melo. Tačiau niekada

nebandė atskleisti melo kituose, o tik savyje.


Nežiūrint didelio sielvarto, dar gedulo laikotarpiu, ravas Baruchas kreipėsi

į rabi Icchako žmoną Jehudit, kad ši jau galvotų apie naujas vedybas.

Ir tai dėl to, kad toks yra šventumo kelias – visame kame pateisinti Kūrėją

ir pagrindinis to požymis yra tai, jog žmogus pasiruošęs pradėti iš naujo.

(Beje, pats ravas Baruchas elgėsi lygiai taip pat po savo žmonos mirties).