Ravas Abrahamas Aškenazi pasakojo:
„Gimiau Tverijoje, gilias šaknis turinčioje
šeimoje.
Jaunystėje mokiausi Slanim ješivoje ir buvau Admor iš Slonim mokinys.
1924 metais vedžiau.
Vieną dieną po vedybų
nuvykau į Givat Šaulį.
Ieškojau ten vieno žmogaus, vardu rabi
Šmuel Andron, jis buvo didelis
Mišnos žinovas.
Norėjau su juo truputį padiskutuoti.
Jo beieškodamas, atėjau iki vieno namo,
kurio pirmame aukšte pamačiau
keistą vaizdą:
mažame Mokymo namų kambarėlyje sėdėjo judėjas, su „štraimeliu“ ant
galvos (tai
aukšta kailinė kepurė, paplitusi daugiausia tarp Guro
chasidų).
Aplink jį sėdėjo mokinių grupelė ir su didžiuliu troškuliu „gėrė“ kiekvieną
žodį, išeinantį iš jo lūpų.
Tai sukėlė man didžiulę nuostabą – kodėl jis sėdi paprastą
dieną su
„štraimeliu“ ant galvos?!
(Štraimelį chasidai dedasi tik per Šabatą.)
Begalinio smalsumo vedinas ėjau vis arčiau ir arčiau šios ypatingos
žmonių grupelės.
Tikriausiai jau atspėjote, jog tai buvo šventas žmogus, mano mokytojas
Baal
aSulamas.
Tąsyk jis atsisuko į mane ir pasakė:
„Kodėl tu stovi lauke ir žiūri į vidų? Daug geriau būtų, jei būtum
viduj ir žiūrėtum į lauką...“.
Įėjau į jų mokymų namus.
Mokiniai padarė man vietos.
Mokytojas tada mokė iš Ari knygos „Ec chaim“, po to
tęsė mokymą iš
nuostabaus komentaro „Veidas šviečia ir veidas paaiškina“.
Tai buvo mano bendravimo su mokytoju Baal
aSulamu pradžia.
Tai buvo amžino ryšio, besitęsiančio iki pat
šios dienos, pradžia.
Man nereikėjo jokių aiškinimų ir
įtikinėjimų – iškart supratau, kad čia
mano vieta.
Iškart pajutau didžiulį ryšį su juo, iš jo sklindantį nuostabų Kūrėjo švytėjimą.
Ravas Abrahamas Aškenazi pasakojo apie savo ryšį su Baal aSulamu:
„Nuo tada, kai pradėjau mokytis pas Baal aSulamą, prisirišau prie jo visa
širdimi ir siela.
Kasdien, antrą valandą nakties atskubėdavau pas jį į Mokymo namus ir
sėdėdavau kartu su kitais mokiniais.
Čia iš šio Kūrėjo
angelo gaudavau gyvo Kūrėjo Torą.
O jo visi pasiekimai buvo iš paties Ari sielos.
Buvau taip visa širdimi susijungęs su Baal
aSulamu, kad pamiršau viską gyvenime.
Tarsi patekau visai į kitokį pasaulį, į pasaulį, kuriame yra tik Kūrėjo
realybė, kur „nėra
nieko kito, tik Jis“.
Į pasaulį, kuriame dega tik vienas
troškimas – išpildyti Kūrėjo norą.
Manyje iki šios dienos, netgi ir praėjus daugeliui metų po Baal aSulamo
mirties, yra gyvas jo vaizdas ir jo kalbos.