Reikia stengtis pabaigti visą pasiruošimą šventei dar iki vidurdienio, kad būtų galima susikaupti artėjančiai Teismo dienai.
Tą dieną priimta žymiai daugiau aukoti labdarai.
Yra taip pat paprotys tą dieną aplankyti teisuolių kapus – kad užsitikrinti jų paramą besiartinančiame teisme.
„Mincha“ Roš-Ašana išvakarėse yra meldžiamasi labai susikaupus, nors ji ir nesiskiria nuo šiokiadienių maldų, bet juk tai paskutinė besibaigiančių metų malda.
Reikia stengtis (pagal Talmudo žodžius) išeiti iš senų metų ir įeiti į naujus vykdant Toros priedermę – nuoširdžioje, tikroje maldoje, išplaukiančioje iš pačios širdies gilumos.
Skirtingai nuo Šabato išvakarių, per šią šventę leidžiama atlikti darbus, būtinus maisto, kurio nespėta paruošti iki šventės pradžios paruošimui. Ir todėl šventines žvakes galima uždegti vėliau.
Reikia tik įsidėmėti: naujos ugnies per šventę uždegti negalima, bet uždegti nuo jau esančios – galima.
Todėl užkietėjęs rūkorius gali pridegti cigaretę nuo jau degančios žvakės.
Paprastai prieš šventės pradžią yra uždegama viena žvakė, nuo kurios paskiau bus uždegamos šventinės žvakės.
Prieš žvakių uždegimą šeimininkė pasako palaiminimą: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos valdove, pašventinęs mus savo priedermėmis ir liepęs uždegti šventines žvakes!“
„Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos valdove, Kuris davei mums gyvenimą, palaikei mus ir leidai mums gyventi iki šio laiko!“ .
Šis paskutinis palaiminimas yra pasakomas prieš šventę, kuri švenčiama vieną kartą metuose: ja yra padėkojama Kūrėjui, kad Jis padėjo mums sulaukti šios šventės dienos.
Per šventę moteris pasako šį palaiminimą uždegdama žvakes, o vyras – „Kidušo“ metu.