Šabatas tarp Roš-Ašana ir Jom-Kipur vadinasi Šabat šuva – pagal pirmąjį „haftaros“, kuri skaitoma šią dieną, žodį: „Sugrįžk, Izraeli, [Šuva, Israel...] pas Kūrėją, tavo Dievą – nes klumpi tu savo nuodėmėse“.
Šis Šabatas taip pat vadinamas Šabat Tšuva – „Atgailos Šabatas“ – todėl, kad jis išpuola per Dešimt atgailos dienų.
Priimta, kad bendruomenės rabinas šį Šabatą pasisako sinagogoje, kviesdamas žmones atgailai.
Tšuva, „sugrįžimas-atgaila“, apjungia tris momentus:
- nuodėmės pripažinimą,
- atgailą ir atsižadėjimą nuo jos;
- išpažintį ir sprendimo priėmimą ateičiai.
Pirmiausiai reikia pripažinti, kad esi nuodėmingas.
Jokiu būdu negalima savęs apgaudinėti – kaip pasakyta pranašo Jeremija knygoje (2:35), Kūrėjo, besikreipiančio į Izraelio bendruomenę, vardu:
„Tu sakai: aš – švari, nes nusisuko Jo pyktis nuo manęs! Tai štai aš teisiuosi su tavimi už tai, kad tu sakai: aš nenusidėjau!“
Mes turime gailėtis dėl to, ką padarėme ir atsižadėti nuo šito.
Ir taip pat būtina dar išpažinti padarytas nuodėmes prieš Kūrėją, nes išpažintis – tai vienas iš Toros priesakų.
Tam, kad padaryti atgailą pilnai, reikia dar prisiimti įsipareigojimus ateičiai: niekada daugiau nekartoti blogų poelgių.
Jėgą, būtiną atgailai ir padarytų nuodėmių ištaisymui, davė mums, Savo didžia malone, Pats Kūrėjas, „mokantis nusidėjėlius teisingo kelio“ – leidžiantis jiems atversti naują, švarų savo gyvenimo puslapį.