Jom-Kipuro
išvakarėse nėra sakomi „Tachanunas“ ir „Avinu, malcheinu“ ir skaitomi
tik kai kurie „Slichot“, nes tą dieną yra jaučiamas džiaugsmas, sumišęs
su baime: džiaugsmas dėl nuodėmių atleidimo galimybės šią Teismo dieną.
Daug ir skaniai valgyti šią dieną – priedermė.
Sako išminčiai, kad tam, kas gausiai valgo ir geria Jom-Kipuro išvakarėse (tai yra 9 mėnesio tišrei dieną), tai užskaitoma, lyg jis būtų pasninkavęs dvi dienas (9 ir 10 tišrei).
Toroje parašyta: „Ir apribokite savo sielas... devintą šio mėnesio dieną“.
Neaišku: kodėl devintą dieną – juk Jom-Kipuro pasninkas išpuola dešimtąją tišrei dieną?
Tačiau reikalas tame, kad pasiruošimas Jom-Kipuro pasninkui yra neatskiriama paties pasninko dalis.
Per Jom-Kipurą priimta rengtis baltai, kas simbolizuoja apsivalymą.
Pranašo
pasakyta: „Jei jūsų nuodėmės bus raudonos kaip purpuras – taps baltos
kaip sniegas, jeigu raudonuos kaip šilkas – taps kaip balta vilna“.
Jei Roš-Hašana išvakarėse dėl kokių nors priežasčių nebuvo atliktas „išsilaisvinimas nuo įžadų“, tai daroma Jom-Kipuro išvakarėse.
Paprotys liepia anksti ryte Jom-Kipuro išvakarėse (arba vieną iš ankstesnių dienų) paimti gaidį (vyrui) arba vištą (moteriai, o jei ji nėščia – ir gaidį, ir vištą) ir atlikti קפרות „kaparot“ – „apsivalymo“ apeigas.
Pageidautina imti baltos spalvos paukščius – apvalymo nuo nuodėmių simbolį.
Jei nėra vištos ar gaidžio, „kaparot“ galima naudoti ir kitus tinkamus gyvūnus (taip pat ir žuvis) – tačiau ne balandį, nes balandžius nešdavo aukoti Šventykloje.
Kraštutiniu atveju „kaparot“ apeigas galima įvykdyti su pinigais, kurie po to atiduodami kaip labdara.
Tarp kitko, gaidžius ir vištas, su kuriais atliekamas „kaparot“, taip pat priimta atiduoti stokojantiems.
Šio
papročio prasmė išreiškiama „machzoro“ žodžiais: „Tegul šis apvalymas
bus toks pat pilnas, kaip apvalymas, vykdavęs Šventykloje“.
Šių apeigų metu yra sakomos eilutės iš Tanacho, įeinančios į „machzorą“: nuo „Žmonių sūnūs – belaisviai...“ iki „Aš radau jam išpirką“, o po to sukamas paukštis (ar žuvis) virš galvos ir sakoma tris kartus: „Tai – pakaitalas man, tai – vietoje manęs, tai – mano išpirka! Tegul šio gaidžio likimu taps mirtis, o mano likimu – ilgas laimingas gyvenimas ir taika!“
Jeigu „kaparot“ naudojami pinigai, tada vietoje žodžių „ir šis gaidys“ sakoma „šie pinigai bus skirti labdarai...“
Visai šeimai pakanka vieno gaidžio ir vienos vištos: visi vyrai atlieka „kaparot“ su gaidžiu, o visos moterys – su višta.
Kai kurie Toros išminčiai norėjo uždrausti šį paprotį. Rambamas matė „kaparot“ kaip „nejudėjišką paprotį“.
Tos pačios nuomonės prisilaiko „Šulchan aruch“ („Orach chajim“, 605): „O tai, kad Jom-Kipuro išvakarėse kai kurie atlieka „kaparot“... reikėtų uždrausti“.
Ir vis tik „kaparot“ paprotys išlieka – todėl, kad tai sena ir gili tradicija.