40.
Ir šis dalykas visai nėra priimtinas daliai „išminčių filosofų“,
kurie negali sutikti, kad žmogus, toks niekingas ir žemas jų akyse,
galėtų būti viso išaukštinto ir pakylėto kūrimo centras.
Todėl jie panašūs į tą kirminą, kuris gimė ropėje ir galvoja,
kad visas Kūrėjo sukurtas pasaulis yra toks kartus, tamsus ir mažas,
kaip ta ropė, kurioje jis gimė.
Tačiau tą akimirką, kai šis kirminas prakerta paskutinį ropės apvalkalą ir meta žvilgsnį į išorę,
jis nustemba ir sušunka:
„Aš galvojau, kad visas pasaulis yra kaip ta ropė, kurioje aš gimiau...,
tačiau dabar matau aš didelį, šviesų, nepaprastą ir stebuklingą pasaulį“.
Taip lygiai ir tie žmonės,
nuo gimimo „paskendę“ savo noro gauti (egoizmo) „lupenoje“,
ir net nebando pabandyti „ypatingojo prieskonio“,
esančio Toroje ir veiksmo priedermėse.
Todėl jie negali prakirsti šią „stiprią lupeną“,
ir apversti ją į norą „suteikti malonią dvasią“ Kūrėjui.
Iš tikro tokie žmonės turi pripažinti savo tuštumą ir niekingumą.
Ir jiems negali ateiti į galvą net mintis,
kad visa ši didelė realybė yra sukurta tik jiems.
Tačiau, jei tik jie užsiimtų Tora ir priedermėmis,
kad sąlygoti „malonią dvasią“ savo Kūrėjui su visu tinkamu tyrumu,
tada būtinai galėtų „pamušti“ savo egoizmo lupeną,
kurioje yra gimę, ir ateiti prie noro sąlygoti.
Tada iš karto atsivertų jų akys,
ir galėtų viską pamatyti bei pajusti patys.
Tada jie aiškiai pamatytų visus šiuos išminties,
supratimo ir žinojimo „lygius“,
visas malonumo bei mėgavimosi pakopas,
iki sielos išnykimo.
Viską, kas jiems yra paruošta aukštutiniuose pasauliuose.
Iš tikro tada galėtų sau pasakyti išminčių žodžiais:
„Geras svečias sako:
Šeimininkas viską paruošė tik dėl manęs“.