Pasakojo rabi Menachem:
„Kartą atvykau pas savo mokytoją tris savaites iki švenčių, ketindamas ten
pasilikti
ir pačioms šventėms. Dėl to mano namuose buvo tikras karas tarp
manęs ir žmonos.
Ji niekada nepamirš, kaip aš ją vieną, su dviem mažais vaikais, palikau
visam švenčių laikotarpiui.
Šitas laikas, kurį praleidau pas mokytoją, buvo didžiulio dvasinio pakilimo laikas.
Kiekvieną dieną turėjau galimybę valandų valandas kalbėtis su mokytoju
apie Kūrėjo darbo aspektus.
O vieną kartą netgi gavau rimtą
priekaištą – mokytojas paklausė manęs:
„Menachem, ar tu
atsimeni, ką tau sakiau vakar?“
Atsakiau, kad iš tikrųjų
neatsimenu absoliučiai nieko.
Tada jis man griežtai pasakė:
„Kalbėjomės su tavimi valandų valandas, ir todėl,
kad nesuteiki
mano kalboms svarbumo, todėl viską praradai.
Jeigu mano kalbas vertintum bent vienos liros dydžiu, visi tie dalykai
būtų išlikę pas tave“ (o lira tu metu buvo labai didelis piniginis vienetas).
Dar pasakojo rabi Menachem:
„Kartą Baal
aSulamas su manimi kalbėjo apie meilės sau aspektus.
Kalba ėjo
apie valgymą, gėrimą ir kitus fizinius malonumus.
Kai žmogus valgo, geria ir pan., jis iš kart atitrūksta nuo Gyvybių gyvybės.
Todėl Kūrėjas prisakė žmogui prieš maistą pasakyti palaiminimą, nes tada
jo valgymas nėra vien tik materialus dalykas.
Ir pasakė pavyzdį apie gėrimą dėl Kūrėjo:
tada, kai nesi labai ištroškęs, reikia paimti
vandens stiklinę.
Kadangi, kuomet labai nori gerti, tu trokšti vandens ir mėgaujiesi
kiekvienu gurkšniu.
Todėl reikia paimti vandens stiklinę, būtent
tada, kai nejauti didelio
troškulio, pasakyti palaiminimą ir pajausti, kad geri tik todėl, kad
pasakytum palaiminimą“.