Baal Sulamo ir rabi Barucho Šalomo mokinių biografijos

הנה עין ה' אל יראיו למיחלים לחסדו. להציל ממות נפשם ןלחיותם ברעב. תהלים לג' – יח', יט'. רב ברוך אשלג, שלבי הסולם „Kūrėjo akis ant bijančių Jo, laukiančių Jo gerumo, kad išgelbėti jų sielas nuo mirties, ir maitinti juos bado metu“ (Tehilim 33 – 18, 19).

Ravas Menachem Idelšteinas didžiąją savo gyvenimo dalį keldavosi

kiekvieną naktį pirmą valandą po vidurnakčio.

Eidavo į „mikve“, po to pakeliui į Mokymo namus užsukdavo pažadinti

kai kuriuos mokymo draugus, kad jie eitų drauge į naktines ravo Barucho pamokas.

Rabi Menachemo nesustabdė niekas – nei blogas oras, nei sveikatos

problemos, nei pinigų trūkumas.

Ir taip jis elgėsi nuo pat jaunystės iki gilios senatvės.

Pasakojama, kad vieną kartą eidamas į pamoką, kaip visada užsuko

pažadinti vieno draugo.

Tačiau iš didelio nuovargio susimaišė ir pabeldė į kito žmogaus duris.

Buvo antra valanda nakties, todėl nenuostabu, jog rabi Menachem kitoje

durų pusėje išgirdo piktus balsus.

Rabi Menachem nesuprato, kodėl ir iš kur tas pyktis ir sąmyšis, juk jis

kiekvieną naktį belsdavo į tas duris ir žadindavo savo draugą...

Todėl beldė toliau...

Tačiau, kai durų jam vis tik niekas neatidarė, jis išėjo į gatvę ir staiga į jo galvą atlėkė šluota!

Rabi Menachem labai supyko – ar tai užmokestis už jo pastangas pažadinti draugą?!

Jis nuėjo į Mokymo namus, buvo baisiai susierzinęs...

Ir kai atėjo tas draugas, išaiškėjo klaida ir pyktis nurimo...

Nors jis tarp mokinių buvo vienas vyriausių ir jau buvo perkopęs devintą

dešimtį, tačiau jame niekada nesimatė nei nuovargio, nei senatvės.

Buvo pilnas gyvybinės energijos, kaip jaunuolis, pradedantis savo gyvenimo kelią...

Taip pat jame nebuvo net pėdsako jokio savęs iškėlimo virš kitų – jis buvo

draugiškas ir paprastas su kiekvienu, tiek su jaunu, tiek su senu.

Rabi Menachem buvo didelis tylenis, jis kalbėjo labai mažai.

O jei jau pasakydavo kažką, tai tik po didelių apmąstymų.

Jis buvo be galo kuklus ir visus darbus atlikdavo tyliai ir ramiai.

Tačiau kas iš mūsų galėjo bent įsivaizduoti, kokių didžiulių jėgų ir

pastangų jam reikėjo, kad atsikelti kiekvieną naktį ir su nepajudinamu

pastovumu mokytis Toros...

Kas gali bent įsivaizduoti, kokio atsidavimo ir ryžto reikėjo žmogui,

perkopusiam aštuoniasdešimt metų, kiekvieną naktį nenuilstamai eiti

toliausią kelią iki Mokymo namų, nepaisant lietaus ar šalčio, ligos ar silpnumo...