Parašyta: „Žodžiai, išeinantys iš širdies, įeina į širdį“ (Even Ezra „Širat Israel“, 156 psl.).
Tačiau, kodėl mes matome, kad net kai žodžiai įėjo į širdį,
žmogus vis tiek nukrenta iš savo dvasinės pakopos?
Iš tikro, kai žmogus girdi Toros aiškinimus iš savo mokytojo,
jis iškart sutinka su mokytoju ir prisiima vykdyti mokytojo paliepimus visa siela ir širdimi.
Tačiau paskui, kai žmogus patenka į aplinkinį pasaulį,
jis mato ir įsitraukia į kitų norus,
bei priima aplinkinių kalbas.
Tada žmogus, jo nuomonė ir jo širdis ir norai paklūsta daugumai.
Ir kol žmogus neturi jėgų „persverti“ pasaulį į Toros pusę, pasaulis „persveria“ žmogų ir „įtraukia“ jį save.
Tada žmogus yra:
„Kaip galvijas vedamas į skerdyklą“.
Tai reiškia, kad žmogus neturi pasirinkimo ir privalo galvoti, norėti bei trokšti to,
ko trokšta dauguma.
Iš tikro žmogus renkasi daugumos svetimas mintis, svetimus troškimus, svetimus siekius ir svetimą elgesį, nors tai prieštarauja Toros dvasiai, ir jis visai neturi jėgų atsilaikyti prieš visa tai.
Tačiau yra vienas patarimas, kad žmogus „priliptų“ prie mokytojo ir prie knygų,
kaip parašyta:
„Pagal knygas ir pagal autorius“.
Ir tik „susiliejęs“ su „mokytoju ir du knygomis“,
žmogus gali pakeisti savo nuomonę ir savo norus į gerą pusę.
Tačiau pakeisti nuomonės nepadės jokie ginčai ir jokie disputai, o tik „susiliejimas“,
nes tai turi nuostabią savybę – „sugrąžinti į gerumą“.
Iš tikro, kai žmogus yra šventume, ir jau eina Kūrėjo keliu, jis gali ginčytis su savimi ir su kitais.
Tačiau žmogus turi žinoti, kad net po visų šių protingų veiksmų,
t.y. „susiliejo su mokytoju ir knygomis“,
jis negali lengvai savo protu nugalėti „Sitra achra“ (kitą, netyrą pusę).
Taip pat žmogus turi suprasti, kad tai atsitiko ne jo dėka.
Tai reiškia, kad žmogus savo jėgomis neturi priemonių nugalėti „blogio instinktą“,
ir viską, ką žmogus pasiekė, jis pasiekė „susiliejimo“ dėka.
Juk visos protingos išvados, jog reikia eiti Kūrėjo keliu, tai žmogaus „susiliejimo“ su „mokytoju ir knygomis“ rezultatas.
Ir savaime aišku, jei žmogus neteks šio pagrindo, visos jo „protingos“ mintys neteks jėgos, nes joms trūks tvirtumo.
Todėl neturi žmogus remtis savo protu, bet tik „prilipti prie knygų ir autorių“.
Ir tik tai gali padėti žmogui.
Tačiau visi „protingi“ ginčai, ar savęs „loginis“ įvertinimas nepadės,
nes čia nėra „gyvybės dvasios“.