Baal Sulamo ir rabi Barucho Šalomo mokinių biografijos

אורך ימים בימינו ובשמאלו עושר וכבוד, דרכיה – דרכי נעם וכל נתיבותיה – שלום, עץ חיים היא למחזיכים בה, ותומכיה – מאושר. משלי ג – טז', יז', יח Dienų ilgumas Jos (Toros) dešinėje, o kairėje – turtai ir garbė, Jos (Toros) keliai – malonūs, o Jos takeliai – taika, „Gyvybės medis“ Ji, besilaikantiems Jos, o psikliaunantys Ja – laimingi. (Mišlei 3 – 16, 17, 18)

Kartą, po Roš Ašana šventės, ravas Menachem pasijautė blogai ir buvo

paguldytas į ligoninę.

Gydytojai, norėdami atlikti visus tyrimus ir suteikti visą reikalingą

pagalbą, paliko jį ligoninėje ilgesniam laikui.

Atėjo Jom Kipur šventės išvakarės, o jis vis dar ligoninėje.

Kai jo atėjo aplankyti keletas mokinių, rado jį sėdintį ant lovos baisiai nusiminusį.

Rabi Menachem nepergyveno dėl savo sveikatos, jis nepergyveno dėl

jokio materialaus dalyko, jam rūpėjo tik viena – ar jis turės praleisti Jom

Kipuro šventę ne šalia savo mylimo mokytojo ir savo draugų?

Ir vis tik tos dienos vidurdienį, jis tarsi jaunuolis, kupinas jėgų ir gyvybės,

tekinas nulėkė į savo mokytojo Mokymo namus, tiesiai į vaišes, kurios

yra rengiamos prieš pat Jom Kipuro šventę.

Jis prisistatė ten degančiais skruostais, visas kupinas didžiulio džiaugsmo,

kad nusipelnė tokios Kūrėjo malonės...

Vertėtų paminėti, jog ravas Baruchas daugybę kartų yra sakęs, jog tas

begalinis džiaugsmas, kuriuo pasižymėjo rabi Menachem, yra didžiulė

Kūrėjo dovana.

Šis džiaugsmas yra patikimiausias liudytojas, kad žmogus yra

pastoviame ryšyje su Kūrėju.

Rabi Menachem Šabato naktį pirmas ateidavo į Mokymo namus.

Šviečiančiu veidu ir trykštantis džiaugsmu, atidarydavo duris ir sušukdavo

Mokymo namų sienom ir knygoms: „Šabat Šalom!“

Parašyta Toroje: „Jei žmogus numirs Šventovėje“ - tai Toros Šventovė.

Vieną trečiadienio rabi Menachem sėdėjo Mokymo namuose su savo

draugais ir mokėsi, kai staiga pasijuto blogai.

Buvo nuvežtas į ligoninę, joje praleido keletą dienų ir penktadienį mirė.

Jam buvo aštuoniasdešimt ketveri metai.