Baal Sulamo ir rabi Barucho Šalomo mokinių biografijos

וַיַּרְא אֱלֹהִים אֶת-כָּל-אֲשֶׁר עָשָׂה, וְהִנֵּה-טוֹב מְאֹד; וַיְהִי-עֶרֶב וַיְהִי-בֹקֶר, יוֹם הַשִּׁשִּׁי. בראשית א' – לא'. זוהר, תרומה, והנה טוב מאד Ir pamatė Kūrėjas viską, ką padarė ir štai: Viskas labai gerai. Ir buvo vakaras, ir buvo rytas, šešta diena. (Berešit 1 – 31)

Mirus ravui Baruchui, rabi Hilelis buvo be galo prislėgtas, nes prarado

labiausiai mylimą žmogų pasaulyje.

Tačiau jis nenustojo mokytis.

Ir kuomet kalbėdavo apie ravą Baruchą, visada kalbėdavo su pagarbia baime.

Praėjus metams po ravo Barucho mirties, metinių proga surengtose

vaišėse, rabi Hilelis kalbėjo:

„Šis Šabatas – mūsų mokytojo mirties metinių diena.

Man nesiverčia liežuvis ištarti žodžius „Tebūnie šviesi jo atmintis“, nes

mūsų mokytojas yra su mumis.

Juk nors ir žinome, jog mokytojo nebėra, tačiau nebėra tik kūno, o jis pats liko su mumis.

Viskas, ką jis parašė apie darbą Kūrėjui ir apie Kabalos išmintį – visa tai

yra su mumis ir visa tai yra jo sielos išraiška ir esmė.

Todėl mes turime tęsti jo mokymą ir jo kelią – kiekvienas pagal savo galimybes.

Vieni šią dieną skaito daugiau Toros, kiti – perskaito Psalmes, treti –

skaito Kadišą ir Mišną, o dar kiti vyksta aplankyti mokytojo kapo.

O aš sakau, kad mes turime pažymėti šią dieną su džiaugsmu.

Kaip yra pasakyta: „Prakeiktas nesusijungs su palaimintu“.

Ir todėl, kad mūsų mokytojo vardas buvo „Palaimintas“ (Baruch išvertus

reiškia „palaimintas“), todėl su juo galime susijungti tik būdami

džiaugsme, o ne liūdesyje“.

Po šių nuostabių jo žodžių mokinių tarpe kilo didžiulis džiaugsmas.