• Ir pasiuntė (Balakas) pasiuntinius pas Bilamą ben Beorą į Petorą..., kad pašaukti jį, sakydamas: Štai tauta išėjo iš Egipto ir „uždengė“ visą žemės paviršių, ir ji įsikūrė priešais mane. Ir dabar, ateik, prakeik man šią tautą, nes ji stipresnė už mane, gal tada aš pajėgsiu sumušti ją ir išvarysiu iš žemės, nes aš žinau, ką tu palaimini, tas būna palaimintas, o ką prakeiti, tas būna prakeiktas. (Bemidbar 22 – 5, 6)
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

וזאת ליהודה  

O tai – Jehudai

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

2.

Iš tikro po visų ieškojimų ir tyrinėjimų mes randame tik vieną ypatingą poreikį,
esantį pas žmogų, kurio nėra pas gyvulį.
Ir šis poreikis, tai – „Noras susilieti su Kūrėju“.
Tai reiškia, kad tik žmogaus, ir jokia kita rūšis,
yra „pasirengusi“ šiam troškimui.
Todėl iš tikro visa žmogaus rūšies egzistavimo esmė yra apspręsta tik troškimo darbo Kūrėjui ir „susiliejimui“ su Juo atsiradimui.
Ir tuo žmogus pakyla virš gyvulio.
Taip pat yra ištirta, kad teorines prielaidas gyventi bei elgtis visuomenėje (bandoje) mes daugeliu atvejų randame ir „gyvulinėje“ gamtos dalyje.

Dabar galime suprasti „nebuvimo“ aspektą žmoguje,
ir tai – troškimo suartėti su Kūrėju neigimas,
nes tai „gyvulinė“ pakopa.
Taip pat tampa aiškūs Mišnos žodžiai:
„Pradedame su gėda ir baigiame su šlove“.
Iš tikro reikia prisiminti ir įsisąmoninti šį ankstesnį „nebuvimą“,
kaip būtinumą, nes tai sąlyga,
paskui iki aukštybių iškelianti ateinančią šlovę.

Ir tai yra keturių mūsų tremčių aspektas,
išsivadavimas sekantis po ankstesnės tremties,
išsivadavimas po išsivadavimo.
Iki „ketvirto išsivadavimo“ – visiškos tobulybės,
kurio mes laukiame kuo greičiau,
jau mūsų dienomis, Amen.
Iš tikro „tremtis“ yra „nebuvimo prieš atsiradimą – egzistenciją“,
t. y. prieš „išsivadavimą“, aspektas.

Matome, kad „nebuvimas“ paruošia „atsiradimą“,
panašiai kaip sėja paruošia pjūtį.
Todėl žodyje „tremtis“ (גולה gola) mes randame visas raides,
esančias žodyje „išsivadavimas“ (גאולה geula),
išskyrus vieną raidę „Alef“ (א).
Ir kaip sako išminčiai,
ši raidė nurodo į Pasaulio Viešpatį.

Visa tai mus moko, kad „nebuvimo“ esmė yra ne kas kitas,
o „atsiradimo – egzistencijos“ formos neigimas.
Iš tikro „atsiradimo – egzistencijos“ forma,
kuri yra „išsivadavimas“,
mums yra suprantama iš to kas parašyta:
„Jau nebemokys draugas savo bičiulio...
nes visi žinos Mane (Kūrėją) nuo mažo iki didelio“.
Todėl ankstesnė „išsivadavimui“, t. y. „tremties“ forma,
bus tik Palaiminto Kūrėjo žinojimo neigimas.
Ir tai reiškia raidės „Alef“ žodyje „Išsivadavimas“ trūkumas.
Iš tikro tai visa mūsų „išsivadavimo“,
t. y. „susiliejimo“ su Pasaulio Viešpačiu, viltis.
Ir tai visas mūsų sielų išsigelbėjimas,
nei daugiau, ir nei mažiau.
Todėl ir sakėme, kad visos raidės žodyje „išsivadavimas“,
yra randamos žodyje „tremtis“,
išskyrus raidę „Alef“,
kuri reiškia Pasaulio Viešpatį.
Ir suprask gerai.