kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • כִּי, לֹא יִטֹּשׁ יְהוָה עַמּוֹ וְנַחֲלָתוֹ לֹא יַעֲזֹב, כִּי עַד צֶדֶק יָשׁוּב מִשְׁפָּט וְאַחֲרָיו כָּל יִשְׁרֵי לֵב. תהלים צד' – יד', טו Neatstums Kūrėjas savo tautos, ir nepaliks savo palikimo, sugrįš teisingumo teismas, ir pas jį (teismą) visi tiesios širdies (žmonės). (Tehilim 94 – 14, 15)

סדר פסח 

Pesacho Sederis

ravas Adamas Sinajus

 
 
 

Uždaryti užduotį



Sederio tvarka:

Kadeš (Pašventink) - uRchac (Apsiplauk) - Karpas (Daržovės rūšis)
Jachac (Perlaužk) – Magid (Pasakok) – Rachca (Nusiplauk) – Moci (Išvedantis (duoną) – Maca (Maca) – Maror (Karčiosios (žolės) – Korech (Sumuštinis) – Šulchan Orech (Padengtas stalas) – Cafun (Paslėptas) – Barech (Palaimink) – Halel (Pašlovink) – Nirca (Esi Norimas).


Įvadas.
Mes esame liudininikai, kad yra bandymų iš naujo papasakoti Pesacho Agadą.
Kodėl atsiranda tokie norai?
Tai yra todėl, kad vyrauja nuomonė,
jog Agada nori mums papasakoti istorinius – grožinius pasakojimus.
Todėl, aišku stengiamasi pateikti „modernią”, labiau įtempto siužeto,
tinkančią mūsų laikmečiui, „versiją”.
Tačiau ar šis požiūris yra teisingas?


Pabandykime panagrinėti „Sederio nakties” vidinę dvasinę prasmę.
Visi žinome dainą, kurią dainuojame Sederio naktį:
„Kadeš urchac, karpas jahac…”
Tačiau kokį dvasinį darbą, mes turime atlikti šiame Sederyje (šioje „Tvarkoje)”?


Truputį įeikime į šių dalykų vidinę gilumą.
Kai mes grįžtame iš „Maldos namų” (Sinagogos), Pesacho šventės Sederį, mes pradedame nuo „Kadeš”.
Kokia vidinė šio „Pašventinimo” prasmė?


Kadeš.
Žodžio „šventas” prasmė: „atskirtas”, „atitrauktas”.
Egipte mes buvome „nugrimzdę” į 49 „nešvarumo” lygius,
todėl išėjimas iš šio „nešvarumo” negali būti lėtas, pakopomis, dalinis.
Tai reiškia, kad spendimas išeiti iš šio „nešvarumo” turi būti ryžtingas, greitas ir bekompromisinis.


Tik paskui šį spendimą įtvirtiname ir statome „švarumo” pakopomis,
Omero skaičiavimo metu.
„Pašventinimas” – tai pirmas žingsnis, atskiriantis mane nuo „dabartinės” realybės,
ir įvedantis į kitą, jau iš anksto mano pasirinktą gyvenimo būdą.
Iš tikro Egipto „nešvarumas yra toks didelis,
kad neįmanoma išeiti iš jo kitaip, tik ryžtingu, kraštutiniu „judesiu”.
Laipsninį – pakopinį procesą mes statome Omero skaičiavimo dienomis.


Rachac.
Po aiškaus ir tikro atsiskyrimo nuo „nešvarumo”,
žmogus apsiplauna rankas nuo dar prilipusių visų nešvarumo likučių.
Tai reiškia „išmeta” iš sąmonės visas mintis,
kad „nešvarumas” (klipa) yra „geras”, ar „malonus” dalykas.


Karpas.
Ką „Karpas“ aspektas moko mus dvasiniame darbe?
Iš tikro, jei mes norime „judėti į priekį“ dvasiniame darbe,
mes turime patys ieškoti „trūkumo“.
Žinome, kad „trūkumo“ užpildymas yra vienintelė dvasinio progreso sąlyga.
Tačiau, jei žmogus pasitenkins ir „užsibus“ būsenose „Kadeš“ ir „Rachac“,
jam iš viršaus duos „trūkumą“.


Tai reiškia, kad „trūkumas“ gali „nukristi“ ant žmogaus jam nepasiruošus,
ir visa tai paprastai ateina „kentėjimų“ ir „nelaimių“ pavidalu.
„Karpas“ sužadina mumyse norą tolesniam ištaisymui.
Materialiame pasaulyje tai atsispindi tame,
kad „Karpas“ (daržovės) turi „kietą“ žievę (lupeną).


Jachac.
„Karpas” pakopos metu „sužadinome” papildomus „trūkumus”,
todėl ši būsena gali būti žmogui labai pavojinga,
nes gali vėl „numesti” jį į „nešvarumą”.
Pakopa „Jachac” (Perlaužk) nurodo,
kad reikia „perlaužti” – padalinti pakopą į dvi dalis.
Iš tikro, vieną dalį, kurioje aš jau esu „tvirtai” šventume,
ir kitą, kuri dar reikalauja „ištaisymo”.


Į ką tai panašu?
Materialiame pasaulyje, jei žmogus nori išplėsti savo verslą,
jam reikia užstatyti dalį savo turto.
Todėl ši „Jachac” situacija nurodo,
kad žmogus turi tiksliai įvertinti, „perlaužti”,
t.y. nustatyti kiek jis gali „užstatyti”,
kad neįvestų savęs ir savo artimųjų į pavojų.


Taip pat ir čia, jei jau žmogus „íštaisė” dalį savo norų,
ir yra „apsaugotas” nuo sugrįžimo į „nešvarumą”,
jis jau nebegali „judinti” šių norų daugiau.


Pakopa „Perlaužk” apsaugo mane ir sako,
kad aš dar esu „ištaisymo” procese,
t.y. aš ištaisiau tik dalį norų,
tačiau yra dar neištaisytų dalykų.
Ir tuos dalykus, kuriuos jau ištaisiau,
aš nebenoriu „judinti” ir vėl „gadinti”.


Magid.
„Magid“ pakopa išreiškia mano gyvenimo tikslą.
Pirmiausia aš turiu sau priminti „kūrimo tikslą“,
t. y. tikslą, dėl kurio gyvena žmogus.
Iš tikro aš „atėjau“ į šį pasaulį ne valgyti, gerti, dirbti ir kaupti turtą,
mano gyvenime turi būti aukštesnis tikslas.


Kas tai?
Šis tikslas yra aptarnauti savo Kūrėją.
Todėl, jei aš galvosiu, kad „atėjau“ į šį pasaulį tik „aptarnauti“ savo „išorinius“, materialius poreikius, aš negalėsiu „išeiti“ iš savęs ir galvoti apie ką nors kitą.


„Magidas“ (Pasakojimas) prasideda:
„Ha lachma anija“ – „tai mano vargo duona“.
„Vargas“ reiškia, kad būnant faraono vergais,
iš mūsų buvo atimta didybė.


Todėl, jei būtų Egipte atsivėręs mūsų „didumas“,
viską būtų pagrobusi „faraono klipa“ (nešvarumas).
Tai mus moko, kad kai mes esame priešiškoje aplinkoje,
turime „sumažinti“ save.


Pavyzdžiui, jei žmogus meta rūkyti,
jis negali ateiti į „rūkymo vietą“ ir aiškinti,
kodėl yra teisinga mesti rūkyti.
Tai reiškia, kad žmogus negali įeiti su aplinkiniais į konfliktą.


Taip beje atsitinka su žmonėms, kurie sugrįžta į Toros kelią,
t. y. jie iškart savo aplinkoje pradeda visus „mokyti“ ir „sugrąžinti“ tikėjimą, į tiesą.
Ir būdami dar patys nepasiruošę, j
ie negali tinkamai nušviesti Toros idėjos.
Todėl, nemokėdami paaiškinti kitiems,
jie įneša abejones būtent į savo širdis.


Tai vadinama „maža būsena“ (katnut),
kai reikia būti labai atsargiam.
Ir tik, kai pasiekiame savyje „didelę būseną“ (gadlut),
tada mes galime išeiti į savo aplinką ir „įrodinėti“,
bei skelbti apie savo idėjos teisumą.


„Magidas“ tęsia:
„Kurią valgė mūsų tėvai Egipto žemėje“.
„Tėvai“, tai mūsų „šaknys“, priežastys,
esančios mūsų viduje ir dabar.


Mūsų „tėvai“ – „šaknys“,
kurios buvo Egipte, „sumažino“ save,
taip jie gavo „sušildymą“ (lechem – duona, nuo šaknies cham – šiltas).
Taip buvo mūsų „šaknyse“.


Tačiau mes, būdami „šakomis“,
„faraoną“ (pe- ra) „blogą burną“ turime nugalėti teisingu „Pasakojimu“ (Magid),
t. y. „pe- sach“, „pasakojančia burna“ (Pesachas).


Toliau „Magidas" pasakoja:
„Kiekvienas norintis, gali ateiti ir valgyti,
o kiekvienas, jaučiantis poreikį atlikti „Pesachą“ (Peršokimą),
gali ateiti ir „peršokti“ (iš vergiško, į kitą mentalitetą).


Iš tikro suprasti ir pajusti tikrą Pesacho prasmę gali tik „jaučiantis poreikį“,
t. y. tik tas, kuriam ši „laisvės“ idėja yra būtina.
Juk mes žinome, kad Egipte (egoizme) yra labai daug „gerų“ dalykų.
Klausimas ar aš iš tikro noriu išeiti iš Egipto?


Gal, kai faraonas (egoizmas) gauna eilinę „bausmę“ iš dešimties,
aš verkiu kartu su juo?
Todėl, kai mano savanaudiškumas ir puikybė yra „pažeminami“,
aš tada džiaugiuosi, ar liūdžiu?


Tai reiškia, kad „kūrimo tikslas“ turi žmogui būti būtinas,
o ne „antraeilis“.
Yra taisyklė: Kūrėjas duoda tik būtinus dalykus,
bet ne „antraeilius“.
Iš tikro, jei žmogus jaučiasi,
kad jis būtinai nori būti Kūrėjo tarnas,
tada žmogus gali ateiti prie pakopos „Pesach“,
ir tada jis gali gauti „gyvybę“ iš ryšio su Kūrėju.


Ir šį troškimą mes privalome „pastatyti“,
būtent tai ir simbolizuoja Pesacho Sederio Agados pakopos.
Tai išėjimas iš „tremties“ (galuto) į „išsivadavimą“ (geula).


Tačiau, jei pas žmogų nėra „poreikio“,
jis aišku negali gauti ir „užpildymo“.
Todėl, jei žmogus jaučiasi „tvarkoje“,
jis negaus pagalbos iš viršaus, jis tik „trypčios“ vietoje.


Išvada.
Iš tikro, aš pradedu nuo „Kadeš“,
t. y. aš einu nugalėti.
Aš privalau tai padaryti, aš privalau išeiti iš Egipto!
Su tokiu jausmu aš pradedu Pesacho Sederį,
t. y. aš „statau“ save – „Kūrėjo tarną“.