Iš tikro pirmiausia turime suprasti:
kodėl Tora buvo duota būtent Izraeliui,
ir kodėl nebuvo duota jokiai kitai tautai?
Ar čia nėra kokio tai nacionalizmo atspalvio?!
Tačiau savaime aišku,
kad tik riboto proto žmogus gali taip galvoti.
Ir iš tikro jau išminčiai kėlė šį klausimą.
Kaip parašyta Talmude (Avoda zara 2),
kad Kūrėjas „siūlė“ Torą kiekvienai tautai ir nacijai
bet niekas nepriėmė.
Tada čia iškyla kitokia problema:
Kodėl Izraelis yra vadinamas „išrinktąja tauta“, kaip parašyta:
„Tave išsirinko Kūrėjas“, jei neatsirado jokios kitos tautos, kuri panorėtų priimti Torą?
Ir dar sunku suprasti, ar gali būti,
kad Kūrėjas „vaikščiotų su Tora rankoje“ ir siūlytų ją,
bei derėtųsi su to meto „laukinėmis“ pasaulio tautomis?
Juk nieko panašaus niekada nesame girdėję,
ir tai yra visiškai nepriimtina.
Tačiau turime gerai suprasti pačią mums duotų Toros ir priedermių esmę,
ir taip pat, ko galima tikėtis iš jų laikymosi?
Iš tikro išminčiai mus moko,
kad tai yra visas, prieš mūsų akis atsiskleidžiančios,
didelės kūrinijos tikslas.
Tik taip mes galime suprasti Toros ir priedermių prasmę,
nes akivaizdu, kad negali būti „Meistro“ neturinčio galutinio tikslo.
Juk be konkretaus tikslo gali elgtis tik nesąmoningi žmonės, arba maži vaikai.
Todėl ar mes galime abejoti Kūrėju,
kurio „didumas ir garbė“ yra beribiai?
Ir ar gali Kūrėjas padaryti kokį tai mažą ar didelį dalyką be jokio tikslo?
Todėl išminčiai mums aiškina, kad pasaulis yra sukurtas tik dėl Toros ir priedermių laikymosi.
Kaip mums paaiškino „rišonim“, t.y. palaimintos atminties „pirmieji išminčiai“:
Kūrėjo mintis, sukuriant kūriniją,
buvo atskleisti „Dieviškumo“ esmę.
Tai reiškia, kad „Dieviškumo“ atskleidimas atneša žmogui nepaliaujamą ir vis stiprėjantį „šviesos ir malonumo“ didėjimą.
Ir kartu su šiuo „gausybės“ didėjimu taip pat ir „žemutiniai“ pakyla ir ateina į tikrą realybės suvokimą, tapdami Palaiminto Kūrėjo „merkava“ (vežimu), iki „susilielimo su Juo“.
Kol žmogus pasiekia savo galutinį tobulumą, paslaptyje:
„Jokia akis nematė Kūrėjo, tik tavo“.
Iš tikro tada nelieka neišsipildęs joks Toros ir pranašų žodis,
todėl tai yra tikras grožis ir harmonija.
Kaip apie tai užsimena išminčiai:
„Visi pranašai pranašavo tik apie Mašijacho atėjimo dienas, tačiau „pasaulyje, kuris ateis“ jokia akis nematė Kūrėjo, tik tavo“ (Talmudas, Brachot 34).
Iš tikro visa yra tai žinoma nusipelnusiems tikro žinojimo,
ir toliau jau nebegaliu tęsti...
Ir visas šis tobulumas Toros ir pranašų apibūdinamas vienu paprastu žodžiu: „susiliejimas“.
Tačiau nuo didelio šio žodžio „nuvalkiojimo“ daugelio burnose,
ši sąvoka beveik prarado savo tikrą prasmę ir turinį.
Tačiau, jeigu bent akimirką įsigilintumėm į šio žodžio esmę,
mus persmelktų šio dalyko nuostabus didumas.
Tai reiškia, jei mes įsivaizduotumėm „Dieviškumo“ aukštybę ir kūrinijos „menkumą“,
tada galėtumėm suprasti tikrą šio „susiliejimo“ vertę...
Todėl galutinis kūrimo tikslas yra tas,
kad žemi kūriniai, vykdydami Torą ir priedermės,
galėtų, kildami vis aukščiau ir aukščiau,
nusipelnyti „susiliejimo“ su Palaimintu ir Išaukštintu Kūrėju.