• וַיַּרְא אֱלֹהִים אֶת-כָּל-אֲשֶׁר עָשָׂה, וְהִנֵּה-טוֹב מְאֹד; וַיְהִי-עֶרֶב וַיְהִי-בֹקֶר, יוֹם הַשִּׁשִּׁי. בראשית א' – לא'. זוהר, תרומה, והנה טוב מאד Ir pamatė Kūrėjas viską, ką padarė ir štai: Viskas labai gerai. Ir buvo vakaras, ir buvo rytas, šešta diena. (Berešit 1 – 31)

זוהר הקדמת ספר הזהר פקודי אורייתא פקודא שביעאה 

Zohar „Toros įsakymai. Septintas“ (1)

rabi Šimonas ben Jochajus

(Ištraukos)

Zohar

Septinta priedermė, tai apsipjaustyti aštuntą dieną,
ir išmesti „orla“ (apyvarpės) nešvarumą.
Iš tikro tas „gyvumas“ (malchut), tai – aštunta iš visų pakopų,
(t.y. kai pradedame skaičiuoti nuo binos ir į apačią).

Ir ta dvasia (nefeš), kuri išskrenda,
turi pasirodyti aštuntą dieną,
nes ji yra aštunta pakopa...

Tada iš tikro matosi, kad tai gyva dvasia (נפש חיה – nefeš chaja),
tai yra šio švento „gyvumo“ (malchut) dvasia,
o ne iš „sitra achra“ (kitos, netyros pusės).

Apie tai parašyta:
„Ir išves vanduo knibždančius“ (Berešit 1 – 20),
kaip paaiškinta Chanocho knygoje:
„Įrašys vanduo šventą sėklą nefeš chaja įrašu“.

Ir tai yra raidės י – „jud“ įrašas,
įrašytas ant švento kūno,
svarbiausias iš visų pasaulio įrašų...
Parašyta:
„Ir paukščiai skraidys ant žemės“ (Berešit 1 – 20),
tai Elijahu, apskrendantis pasaulį keturiais „suplasnojimais“,
kad būtų kiekvienoje švento „brit – mila“ (apipjaustymo) ceremonijoje.

Todėl reikia paruošti jam krėslą ir pasakyti garsiai:
„Čia krėslas Elijahu“.
Jei nėra pasakoma,
jis ten neatsiranda.