• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

זוהר הקדמת ספר הזהר פקודי אורייתא פקודא תמינאה 

Zohar „Toros įsakymai. Aštuntas“ (1)

rabi Šimonas ben Jochajus

(Ištraukos)

Zohar

Aštuntas įsakymas, tai mylėti gerą (žmogų pereinantį į judaizmą),
ateinantį apsipjaustyti ir įeiti po „Šchinos sparnais“.
Ji (Šchina) tuos, kurie atsitraukė nuo kitos, „nešvarumų pusės“,
ir kurie nori prisiartinti prie šventumo, įveda po savo sparnais.
Apie tai parašyta:
„Išves žemė gyvą dvasią pagal savo rūšį“ (Berešit 1 – 24).

Sulam         Jehuda Ašlagas

„Šchinos sparnų“ sąvoka yra labai plati ir gili,
tačiau paaiškinsiu tiek, kiek galima būtų suprasti Zoharą.
Malchut (mūsų realybė) vadinama Šchina ta prasme,
kad nedingsta iš mūsų akiračio,
nors mes ir esame labai nutolę nuo Jos (visai nesame Jos verti).

Apie tai parašyta:
„Visur kur yra ištremiamas Izraelis (ישר אל – tiesiai į Kūrėją),
Šchina eina su jais“, paslaptyje:
(sako Kūrėjas) „Kur gyvenu (השוכן aŠochen) su jais jų nešvarumuose“ (Vajikra 16 –16).
Iš to aspekto Kūrėjas vadinasi „Gyvenantis“ שוכן – „Šochen“,
o Jo „Buvimo vieta“ vadinasi שכינה – „Šchina“.

Ir Šchinos „atsivėrimas“ yra tik tada,
kai ji yra susijungime (zivuge) „veidu į veidą“ su Kūrėju.
Tada švytėjimas yra toks didelis,
kad vienybė atsiveria netgi labiausiai (dvasiškai) nutolusiose ir apribotose „vietose“.

Žinoma, kad „didelė“ šio susijungimo būsena neateina iš karto,
t.y. iš pradžių ateina „maža“ būsena...