Nachumas buvo nuostabus
draugas.
Žodžiais neįmanoma apsakyti jo atsidavimo ir meilės
draugams.
Bendruomenėje jis buvo žmogus, kuris savo stipria dvasia
įkvėpdavo kitus.
Jis buvo be galo ištikimas bendruomenei, o
bendruomenė buvo ištikima jam.
Jis mokėsi ir vykdė viską tą
patį, ką ir ravo Barucho mokiniai.
Visa tai darė su džiaugsmu, kuriuo „užkrėsdavo“ ir visus aplinkinius.
Kartą per savaitę mokiniai susirinkdavo
aptarti ravo Barucho straipsnį ir pakalbėti apie darbą Kūrėjui.
Šis kassavaitinis susirinkimas Nachumui buvo šventas dalykas.
Nebuvo pasaulyje tokios jėgos, kuri būtų galėjusi sutrukdyti jam dalyvauti šiuose susirinkimuose: nei
šaltis, nei karštis, nei liga.
Dalyvaudavo juose kaip uolus kareivis, pasirodydamas su buteliu gėrimo ar kitokiu skanėstu.
Ir nors jo uždarbio jam sunkiai užtekdavo
pragyventi, tačiau niekada negailėdavo pinigų draugams –
išleisdavo nemažas sumas tam, kad suteikti malonumą draugams.
Taip
pat visiškai negailėjo ir savo pastangų – padėdavo visiems, kam
tik prireikdavo jo pagalbos, dar prieš jos paprašant...
Kartą, kai
vienas iš draugų Mokymo namuose darė „Kidušą“, staiga
aptiko, jog paliko namuose vyną, skirtą „Kidušui“.
Nachumas ilgai nemąstė ir, nepaisydamas Bnei Brako vasaros karščių, nubėgo
į to draugo namus.
Atstumas iki jų buvo apie 40 minučių ėjimo, tačiau Nachumas netrukus grįžo su buteliu rankoje.