Ypatinga malda, skaitoma tik Sukot metu – tai „Hošana“.
Vienose bendruomenėse ji skaitoma po „Halelio“, kitose – pačioje rytinės maldos pabaigoje, po „Musafo“.
Atidaromas „aron kodeš“ ir išimamas Toros ritinys.
Tas, kam suteikta garbė jį išimti, atsistoja ant „bimos“ sinagogos viduryje, rankose laikydamas ritinį.
Chazanas pradeda dainuoti keturis kreipimusis į Kūrėją, prasidedančius žodžiais הושענה hoša na, kurie tapo maldos pavadinimu.
Visi besimeldžiantieji kartoja iš paskos:
Hoša na – „Mes meldžiame: išgelbėk mus dėl Savęs paties, Kūrėjau, išgelbėk mus!“
„...Išgelbėk mus dėl Savęs paties, Išgelbėtojau mūsų!“
„...Išgelbėk mus dėl Savęs paties, Linkintis mums gero!“
Chazanas
nulipa nuo „bimos“, laikydamas rankose „arba minim“, ir pradeda eiseną.
Prie jo prisijungia visa bendruomenė, kiekvienas laikydamas savo „arba
minim“.
Besimeldžiantieji padaro ratą ir eina aplink „bimą“, dainuodami maldas – kiekvieną dieną vis kitą (pagal „machzorą).
Tose maldose išsakomi prašymai Kūrėjui, kurie yra svarbūs tiek asmeniškai, tiek ir liečiantys visos tautos gerovę.
Kai baigiamas ėjimas aplink „bimą“, Toros ritinys grąžinamas atgal į „aron kodeš“.
Pirmąją šventės dieną Toros skaitymo ceremonijai išimami du ritiniai.
Iš pirmojo skaitoma ištrauka iš knygos Vaikra, 22 dalies, ir skaitymui yra pakviečiami penki žmonės (o jei tą dieną Šabatas, tada – septyni žmonės).
Šioje ištraukoje minimos visos Izraelio šventės - tame tarpe ir Sukot su visomis jos priedermėmis.
Tada
antras ritinys dedamas šalia pirmojo ir sakomas „Chaci-kadiš“,
pakeliamas pirmas ritinys ir parodomas visiems susirinkusiems, o tada iš
antrojo ritinio skaitoma ištrauka apie aukojimus, kurie buvo atliekami
tą dieną Šventykloje (Bemidbar 29). Tai ištrauka „maftir“.
„Haftara“ paimta iš pranašo Zacharijo knygos (14 skyrius), kuri pasakoja apie Sukot šventę „dienų pabaigoje“, o tada maftiras pasako tam tikrus palaiminimus, paskutinis kurių turi jau minėtą pabaigą: „Pašventinantis Izraelį ir švenčių dienas“.
Chol-amoed dienomis išimamas tik vienas Toros ritinys ir Toros skaitymui kviečiami tik keturi žmonės (kaip per roš-chodeš).
Visiems
keturiems yra skaitoma ta pati ištrauka, kurioje vardinami aukojimai,
kurie tą dieną buvo atliekami Šventykloje (kiekvienas jų prasideda
dienos įvardijimu: „antrą dieną...“, „trečią dieną...“ ir t.t.
Sukot šventės „Musaf“ – įprastas šventinis „Musaf“, kuriame minima „Sukot šventė“, „mūsų linksmybės laikas“ ir aukojimai, skirti konkrečiai dienai.
Kaip ir „Šacharit“, „Musafas“ sudarytas iš septynių
palaiminimų, iš kurių vidurinis baigiasi žodžiais: „Pašventinantis
Izraelį ir švenčių dienas“.
Po rytinės maldos, pirmąją Sukot
dieną, savo palapinėje yra atliekamas labai trumpas „Kidušas“: „Ir
pranešė Moše apie Kūrėjo šventes Izraelio tautai. Palaimintas Tu, mūsų
Kūrėjau, Visatos Valdove, kuriantis vynuogės vaisių [arba „pagal Kurio
žodį viskas atsirado“]. Palaimintas Tu, mūsų Kūrėjau, Visatos Valdove,
pašventinęs mus savo priedermėmis ir prisakęs mums sėdėti palapinėje!“.
Šios dienos „Mincha“ panaši į Šabato „Minchą“, o jei tą dieną – Šabatas, tai „Minchos“ metu taip pat skaitoma Tora.
„Maariv“ baigiantis pirmajai šventės dienai – kaip „Maariv“ baigiantis Šabatui: „Šmone esre“ maldoje pridedama „avdala“.
Reikia tik nepamiršti perskaityti intarpą „Jaale vejavo“!.
„Avdala“, atliekama palapinėje – trumpesnė, už tą, kuri atliekama pasibaigus Šabatui: joje nėra palaiminimų maloniam kvapui ir ugniai.
Tačiau jei pirma Sukot diena sutapo su Šabatu, tada yra atliekama įprasta pilna „avdala“.