Toliau tęsiame pasakojimą apie mūsų mokytojo Baal aSulamo gyvenimą.
Pirmuoju savo gyvenimo Izraelyje laikotarpiu Baal aSulamas mokinosi ješivoje „Chajei olam“, esančioje Jeruzalės senamiestyje.
Tai buvo labai sunkus periodas – Baal aSulamas per savaitę gaudavo ne daugiau nei vieną lirą.
Ir visas maistas jo namuose buvo duona ir aliejus bei kartais šiek tiek daržovių.
Mėsos būdavo tik labai retai per Šabatą.
Pasakojama, kad šiuo periodu mūsų mokytojas pakeitė savo rūbus tradiciniais Jeruzalės rūbais.
Tačiau po to, kai pamatė Jeruzalės kabalistų nutolimą nuo tiesos kelio (nuo kabalos), vėl grįžo prie tradicinės Lenkijos judėjų aprangos.
Pasakojo rabi Pinchas Brandvain:
„Kai mūsų mokytojas atėjo į ješivą „Chajei olam“, atrodė, kad jis mokosi knygą Zohar ne pernelyg susidomėjęs.
Tačiau po kurio laiko jis ėmė vaikščioti po ješivos patalpą, iš kampo į kampą, ypatingai susikaupęs ir susikoncentravęs.
Ir taip – kelias valandas.
Tada vėl kurį laiką gilinosi į knygą, ir vėl vaikščiojo kelias valandas, paskendęs mintyse ir šventuose apmąstymuose.
Visi besimokantys ješivoje matė tai ir labai stebėjosi. Jiems buvo visiškai neįprasta, kad žmogus gilintųsi į knygą Zohar, ir dar šitaip stipriai.
Jie buvo įpratę, kad žmonės valandų valandas gilinasi į Gmaroje (Talmude) svarstomas problemas.
Tačiau knygą Zohar ir Ari raštus jie mokėsi be didelio įsigilinimo ir supratimo.
Todėl visus labai stebino Baal aSulamas, taip besigilinantis į knygą Zohar, nes jie patys mokėsi tik „išorinę“ Zoharo pusę.
Ir kai ješivos studentai pamatė, kad gilus knygos Zohar studijavimas yra pastovus Baal aSulamo užsiėmimas, jie pradėjo klausti jo klausimų ir prašyti paaiškinimų, kas liečia darbą Kūrėjui.
Taigi po truputį atsiskleidė jo nepaprastai gilios kabalos žinios.
Tuo metu mūsų mokytoją sutiko ravas Jehošua Horovic, kuris taip pat mokėsi ješivoje „Chajei olam“.
Jis pastoviai prašė mūsų mokytojo, kad priimtų jį į mokinius.
Baal aSulamas jam atsakė, kad jei surinks tinkamų mokinių grupę, pradės pamokas jiems.