Chanukos šventė tęsiasi aštuonias dienas: nuo 26 kislevo dienos iki 2 teveto dienos (arba iki 3 dienos – tais metais, kai kislevo mėnesyje yra 29 dienų).
Šią
šventę nustatė Jehuda Makabi ir jo broliai, kad pažymėti Jeruzalės
Šventyklos apvalymą ir pašventinimą, po to kai ji buvo suteršta graikų
ir asimiliavusių judėjų ir Šventyklos tarnystės atnaujinimą.
Rambamas taip aprašo tų laikų įvykius: antros Šventyklos laikais graikų valdovai pradėjo judėjų ir jų religijos persekiojimą ir neleido jiems mokytis Toros ir vykdyti priedermių, savinosi jų turtą ir jų moteris, įsiveržė į Šventyklą, sugriovė ir išniekino šventenybes.
Izraelis tada buvo didžiuliame varge ir žiaurioje priespaudoje, kol jų pasigailėjo Kūrėjas ir išgelbėjo nuo graikų rankos, davęs pergalę Chašmoniečiams, šventikų palikuonims, kurie nugalėjo graikus ir išlaisvino Izraelį iš jų valdžios...
Tai įvyko 25 kislevo mėnesio dieną: jie įėjo į Šventyklą ir nerado ten rituališkai tinkamo aliejaus, išskyrus tik vieną ąsotėlį, kuriame aliejaus buvo tiek, kad galėtų užtekti tik vienai dienai. Bet jis degė aštuonias dienas, kol buvo paruoštas naujas aliejus.
Dėl tos priežasties, tos kartos išminčiai nustatė, kad tos aštuonios dienos, pradedant nuo 25 kislevo dienos, būtų džiaugsmo ir dėkingumo Kūrėjui dienos, kai uždegamos žvakės namuose – visas aštuonias naktis – kad visiems būtų žinoma apie stebuklą.
Šios dienos vadinamos Chanuka חנוכה ir šiomis dienomis negalima gedėti ir pasninkauti, kaip ir per Purimą.
Vienu metu atrodė, kad heleniškosios Seleukidų imperijos ribose imperatorius Antiochas pasiekė pilno pasisekimo: netgi judėjų tarpe jo politika atnešė žymių rezultatų: daugelis, ir pirmoje eilėje aukščiausių visuomenės sluoksnių atstovai, pasidavė graikų kultūros ir graikų stabmeldystės įtakai.
Juos vadino מתיונים mitjavnim „sugraikėję“, „helenizatoriai“.
Tačiau galutinio savo tikslo – pilnai sunaikinti dvasingumą Izraelyje - graikai nepasiekė.
Judėjai išvengė amoniečių, moaviečių, aramiečių ir kitų galingų ir didelių senovės tautų likimo, be pėdsakų dingusių iš istorijos arenos.
Tuo metu įvyko kažkas panašaus, kas vyko Teisėjų epochoje, kai krizės momentu tautoje atsirado didūs žmonės, „teisėjai“, išgelbėję tautą nuo svetimšalių užgrobėjų.
Taip ir dabar: Kūrėjas išrinko Matitjahu ben Jochananą, vyriausią šventiką, gyvenusį Modiin gyvenvietėje, ir apgaubė jį valdžia ir drąsa.
Matitjahu surinko aplink save penkis savo sūnus ir saujelę narsių žmonių, išdrįsusių pasipriešinti galingam priešui.
Matitjahu šūkiu tapo žodžiai: „Kas už Kūrėją – su manimi!“.
Be ginklų, neišmanydami karinio amato, be sąjungininkų – vidinių ir išorinių – sugebėjo Matitjahu ir penkeri jo sūnūs: Jonatanas, Šimonas, Jehuda, Eliazaras ir Jochananas išugdyti visą „Chašmoniečių“ arba „Makabiečių“ kartą, be baimės ėjusią į kovą su „supervalstybe“.
„Chašman“ (dgs. „chašmoniečiai“) – tai titulas, kuris buvo suteikiamas pasižymėjusiam žmogui, išsiskiriančiam savo kilme, talentais, elgesiu.
„Makabi“ – tai titulas tų, kurie kovojo už Kūrėjo žodį, kurie ant savo vėliavos užsirašė: מי כמוך באלים אדוני „Kas prilygtų tau jėga, Kūrėjau“).
O šių žodžių pirmos raidės sudaro žodį מכבי Makabi.
Makabiečių pergalė – vienas įspūdingiausių stebuklų judaizmo istorijoje.
Ne
veltui paminėjimas apie jį įėjo į maldą „Šmone-esre“, skaitomą Chanukos
dienomis: „...o Tu iš didelės Savo malonės užstojai juos, tapai teisėju
jų ginče, atkeršijai jiems, atidavei stiprius į silpnųjų rankas,
gausius – į rankas tų, kurių nedaug, netyrus – į tyrųjų, nuodėmingus –
į teisuolių rankas, piktadarius – į rankas tų, kurie mokosi Tavo
Toros...“.
Karas su graikais nebuvo vien tik fizinis karas.
Tai nebuvo karas dėl valdžios, teritorijų, ribų praplėtimą, bet už dvasinę laisvę, už dvasinę nepriklausomybę nuo svetimų įtakų.
Pirmoji pergalė buvo pasiekta 25 kislevo mėnesio dieną.
Ši data užšifruota pačiame šventės pavadinime: žodį חנו כ״ה chanu ka galima išversti taip: ilsėjosi „כ“-„ ה“, t.y. 25 dieną (כ = 20 ; ה = 5).
Tą dieną Chašmoniečiai įėjo į Jeruzalės Šventyklą tam, kad apvalyti ją ir pašventinti, bei tam, kad atstatyti joje tarnavimą Kūrėjui.
Viena pagrindine tarnavimo Kūrėjui priemone buvo aukuras – visiškos judėjų dvasinės nepriklausomybės simbolis.
Pasakojama pirmoje Makabiečių knygoje: „Ir atsikėlė jie anksti ryte ir paaukojo ant naujo aukuro deginamąsias aukas, kaip priklauso.
Jie pašventino tą dieną aukurą, pastatytą vietoje graikų išniekinto, ir šlovino Kūrėją, pritariant arfos, birbynės ir būgnų garsams.
Visi puolė ant žemės prieš Kūrėją, dėkodami Jam už tai, kad davė jėgų ir drąsos.
Ir aštuonias dienas vyko aukuro pašventinimas, su dideliu džiaugsmu aukojant deginamąsias ir padėkos aukas.
Ir buvo didelis džiaugsmas tautoje.
Ir įsakė Jehuda bei jo broliai, kartu su visa bendruomene, švęsti aukuro pašventinimą kiekvienais metais aštuonias dienas, pradedant nuo 25 kislevo dienos, šlovinant Kūrėją ir dėkojant Jam...
Pasak antros
Makabiečių knygos, Chanukos šventimas nustatytas pagal aštuonių dienų
Šventyklos pašventinimo pavyzdį, kurį nurodė karalius Šlomo.
Mūsų laikais Chanuka pažymima uždegant žvakes, skaitant „Halelį“ ir dėkingumo maldą „Al anisim“ („Už stebuklus“).
Kiek žvakių degama per Chanuką?
Pagal Talmudą, buvo keletas papročių: „Štai kokia Chanukos žvakių uždegimo priedermės esmė: viena žvakutė namams, o puikus priedermės įvykdymas – kiekvienam šeimos nariui.
Jei norima dar geriau atlikti šią
priedermę, tai Šamajaus mokykla sako: pirmą dieną uždegamos aštuonios
žvakės ir kiekvieną dieną jų kiekis yra mažinamas, tuo tarpu Hilelio
mokykla sako: pirmą dieną viena žvakutė, o kiekvieną sekančią dieną
pridedama po vieną“.
Dabar yra laikomasi Hilelio mokyklos nurodymų ir pirmąjį Chanukos vakarą yra uždegama viena žvakutė, antrąjį – dvi, trečią – trys ir t.t. iki kol aštuntą dieną jau degamos aštuonios žvakės.
Tam yra naudojama speciali žvakidė – „chanukija“, kurioje yra aštuonios vietos.
Kas stengiasi įvykdyti šią priedermę itin skrupulingai, skiria po „chanukiją“ kiekvienam šeimos nariui.
Chanukos žvakių uždegimo laikas – nakties pradžia, iškart po „Maariv“ maldos.
Kai kas nesulaukia nakties ir dega žvakes nusileidus saulei, tik sutemus.
Kiekviena žvakutė turi degti ne mažiau pusvalandį.
„Chanukija“ statoma į tokią vietą, kur ją galėtų visi matyti, todėl, kad pagrindinis priedermės tikslas – žinios apie stebuklą, kurį padarė Kūrėjas, skleidimas.
Chanukos žvakių šviesa negalima naudotis jokiam kitam tikslui.
Yra paprotys statyti „chanukiją“ prie įėjimo į namus: kairėje, priešais „mezuzą“, kuri yra pritvirtinta dešinėje pusėje prie staktos, tad išeina, jog įeinantis į namus tampa apsuptas priedermėmis.
Geriausias šios priedermės įvykdymo būdas – uždegti aliejumi užpildomą žvakidę – juk Chanukos stebuklas Šventykloje įvyko būtent su ąsočiu alyvuogių aliejaus.
Tačiau pilnai galima degti ir parafino ar vaško žvakes.
Žvakės uždegamos nuo specialios žvakidės arba žvakės, vadinamos שמש šamaš – „tarnas“.
Ji
reikalinga ne tik tam, kad nereikėtų degti vienos žvakės nuo kitos, bet
ir dėl apšvietimo – juk Chanukos žvakių šviesa negalima naudotis
kasdieniškiems reikalams.
Pirmąją naktį degama pirmoji žvakė iš dešinės ir sakomi trys palaiminimai:
ברוך אתה ה' אלוהינו מלך העולם אשר קידשנו במצוותיו וציוונו להדליק נר חנוכה
„Palaimintas Tu, Kūrėjau, Visatos Valdove, pašventinęs mus Savo priedermėmis ir liepęs uždegti Chanukos žvakes!“
ברוך אתה ה' אלוהינו מלך העולם שעשה ניסים לאבותינו בימים ההם בזמן הזה
„Palaimintas Tu, Kūrėjau, Visatos Valdove, padaręs stebuklus mūsų tėvams tomis dienomis, tuo metu!“
ברוך אתה ה' אלוהינו מלך העולם שהחיינו וקיימנו והגיענו לזמן הזה
„Palaimintas Tu, Kūrėjau, Visatos Valdove, kad davei mums gyvenimą, kad palaikai mus ir kad leidai sulaukti šio laiko!“
Septynis sekančius vakarus yra sakomi tik pirmi du palaiminimai.
Tačiau jei dėl kokios nors priežasties pirmąją Chanukos dieną žvakės nebuvo uždegtos, tada kai tai daroma pirmą kartą, pasakomas ir trečiasis palaiminimas.
Likusias Chanukos dienas pridedama po vieną žvakutę, uždegant sekančią žvakę iš eilės: antrą iš dešinės, trečią iš dešinės ir t.t.
Ir kiekvieną vakarą pradedama degti būtent nuo jos.
T.y. žvakučių pridėjimas yra iš dešinės į kairę, o kiekvieną kartą jos uždegamos iš kairės į dešinę.
Uždegant žvakes yra skaitoma: „Šias žvakes mes uždegame kaip atminimą apie išgelbėjimą ir apie stebuklus“ ir t.t., o po to dainuojamas tradicinis Chanukos himnas צור מעוז „Maoz cur“ („Tvirtovė ir uola“).
Šis himnas sudarytas kaip achrostikas, kuriame užšifruotas jo autoriaus vardas: Mordechajus.
Šis poetas gyveno XIII amžiuje.
Himno turinyje atsispindi įvairūs įvykiai, kuriuose pasireiškė Kūrėjo meilė Savo tautai – kai Jis darė stebuklus gelbėdamas juos nuo priešų, kurie grasino išnaikinimu (įdomu pastebėti, kad Vokietijos bendruomenėse nedainavo paskutinės šio himno eilutės, kuriame kalbama apie būsimą kerštą priešams.
Šioje eilutėje išreiškiamas prašymas išgelbėti nuo „raudonojo“ – tai yra nuo Esavo, laikyto krikščioniško pasaulio simboliu.
Vokiečiai galėjo įžvelgti šiuose žodžiuose užuominą į Frydrichą Barbarosą, kuris buvo Trečiojo kryžiaus žygio organizatorius ir praliejo nemažai judėjų kraujo.
Ir šis paminėjimas Vokietijos judėjams grėsė dideliais nemalonumais).
Himnas „Maoz cur“ baigiasi malda apie Šventyklos atstatymą ir pilną judėjų tautos išvadavimą.
Penktadienį Chanukos žvakės yra uždegamos pirmiau nei Šabato žvakės.
Tą
dieną į lempeles reikia įpilti daugiau aliejaus, nei paprastai (arba
uždegti ilgesnes žvakes), kad žvakės degtų mažiausiai pusę valandos po
nakties pradžios.
Baigiantis Šabatui Chanukos žvakių uždegimo tvarka sinagogoje (ten taip pat yra uždegama „chanukija” dėl stebuklo garsinimo) skiriasi nuo uždegimo tvarkos namuose.
Sinagogoje
pirmiausiai uždegamos Chanukos žvakės, paskui atliekama „Avdala“, o
namuose atvirkščiai – pirmiausiai atliekama „Avdala“, o paskui degamos
Chanukos žvakės.
Jei „chanukija“ nebuvo uždegta pačioje nakties pradžioje, tai galima padaryti, pasakius atitinkamus palaiminimus tol, kol žmonės mieste dar nemiega – nes tada dar jie mato Chanukos šviesas ir tuo pačiu dalyvauja stebuklo garsinime.
Jei žvakės uždegamos vėliau, tada tai daroma be palaiminimo.
Jei vyras negali uždegti žvakių, tai daro moteris.
Reikia paminėti tai, kad egzistuoja paprotys, pagal kurį moterys neatlieka jokių darbų, kol dega Chanukos žvakutės.
Kiekvieną Chanukos dieną, rytinėje maldoje, po „Šmone-esre“, skaitomas pilnas „Halelis“.
Prieš jį ir po jo yra pasakomi palaiminimai.
O
pačioje „Šmone-esre“ (taip pat kaip ir „Birkat-amazon“ po kiekvienos
Chanukos trapezos) yra skaitoma „Al anisim“ – padėkos malda,
charakterizuojanti šią šventę.
Kiekvieną Chanukos dieną sinagogoje yra skaitoma Tora.
Tam pakviečiami trys žmonės ir skaitoma ištrauka, kuri kalba apie Miškano (Susirinkimo Pastogės) pašventinimą ir tarnystės jame Kūrėjui pradžią.
Šitam
tikslui 12-os Izraelio giminių vadai paaukojo ypatingas aukas ir
kiekvieną iš aštuonių dienų yra skaitoma tam tikra ištrauka, kurioje
išvardinamos šios aukos.
Paskutinę dieną skaitoma dalis, prasidedanti žodžiais „Aštuntą dieną“ ir skaitoma iki pat šios dalies pabaigos (iš knygos Bemidbar).
Tada yra pridedama dar keletas eilučių (iš kitos šios knygos dalies), kuriose kalbama apie tai, kaip vyriausiasis šventikas Aronas uždegdavo Menorą Susirinkimo Pastogėje.
Šis pasakojimas susijęs su Chanukos įvykiais – juk Chašmoniečiai buvo šventikai, tai yra tiesioginiai Arono palikuonys, jie pašventino Šventyklą ir vėl uždegė Šventyklos Menorą.
Šiame įvykyje galima pamatyti istorinio ciklo, prasidėjusio Susirinkimo Pastogės pašventinimu, užbaigimą.
Chanukos Šabato metu yra imami du Toros ritiniai (o jei jis sutampa su teveto mėnesio roš-chodeš – tai trys).
Iš
pirmojo ritinio yra skaitomas tas skyrius, kurį priklauso skaityti šį
Šabatą, iš antrojo – „maftiras“, šią dieną atitinkanti ištrauka iš
Chanukos Toros skaitymo.
Paprastai šį Šabatą „haftara“ neskaitoma, o jei Chanukos Šabatas sutampa su roš-chodeš, tai ir ta „haftara“, kuri visada skaitoma esant tokioms aplinkybėms, taip pat yra neskaitoma.
Chanukos Šabatui yra speciali „haftara“, iš pranašo Zacharijo knygos.
Bendra taisyklė sako, kad jeigu reikia rinktis tarp kažko pastovaus ir nedažnai vykstančio – pastovus yra svarbesnis. Tačiau šiuo atveju yra atvirkščiai, ir tai yra dėl didelio stebuklo garsinimo.
Jei pirma Chanukos diena yra per Šabatą, tai ir paskutinė bus per Šabatą.
Aštunta
Chanukos diena vadinasi „Zot Chanuka“ („Tai – aukuro pašventinimas“) –
pagal pirmus Toros ištraukos, kuri skaitoma tą dieną, žodžius.
Taip
pat ir antrajam Chanukos Šabatui yra ypatinga „haftara“: ištrauka iš
pirmos Malachim knygos, kuri pasakoja apie Šventyklos pastatymą
Karaliaus Šlomo laikais.
Be įstatymų, kaip reikia sutikti Chanuką, yra daug papročių, susijusių su šia švente.
Paplitęs, pavyzdžiui, paprotys valgyti per Chanuką spurgas arba blynus, keptus augaliniame aliejuje.
Šis paprotys primena apie tai, kad Chanukos stebuklas susijęs būtent su aliejaus ąsočiu.
Tam, kad ir vaikai pajustų šventinę Chanukos atmosferą, priimta jiems tomis dienomis dovanoti „dmei Chanuka“ – pinigus, kuriuos jie gali naudoti savo nuožiūra.
Taip pat priimta vaikus iš užsiėmimų išleisti namo anksčiau, nei įprasta.
Per Chanuką vaikai žaidžia ypatingus žaidimus.
Pats žinomiausias – žaidimas Chanukos sukučiu, סביבון svivon.
Jis daromas kaip kubas, ant kurio keturių šonų užrašytos raidės נ, ד, ה, ir פ: pirmos žodžių נס גדול היה פה raidės („didelis stebuklas įvyko čia“).
Ne Izraelyje vietoje raidės פ rašoma raidė ש ir tokiu
būdu yra padaroma abreviatūra נס גדול היה שם („didelis stebuklas
įvyko ten“, t.y. ne Izraelyje).
Chanukos periodu leidžiama dirbti, tačiau tomis dienomis patariama ilsėtis, ir labai daug kas išnaudoja šį laiką aplankant vietas, susijusias su Chanukos įvykiais (pvz.: Modiną).