1923 metais mūsų mokytojas persikėlė į Givat Šaul rajoną, kur dėka rabi Josefo Chaim Zonenefeld buvo paskirtas rabinu ir teisėju bei tarpininku teisminiuose ginčuose.
Netrukus
jo namai tapo susirinkimo vieta tiems, kurių širdyje „degė Kūrėjo
dvasia“ ir vėl nuo pirmos valandos nakties Baal aSulamo namuose
susirinkdavo jo mokiniai, kur jis vesdavo kabalos pamokas.
Baal aSulamas mokino juos nuostabių dalykų – gilesnių už pačias giliausias jūras.
Buvo visiškai aišku, kad jo lūpomis kalba Šchina ir kad jo žodžiai yra paremti ne išoriniu protu ir nuomone, bet visas jo mokymas – tiesos mokymas, einantis tiesiai iš Kūrėjo.
Baal aSulamo mokiniai pasakojo, jog tam, kad suprasti jo nepaprastai gilias pamokas, buvo būtina pasistengti kur kas labiau, nei mokantis Gmaroje (Talmude) svarstomas problemas.
Baal aSulamas sustodavo prie kiekvienos sąvokos tol, kol pilnai ją išaiškindavo.
Ir taip aiškindavo kiekvieną aspektą, iškeldavo klausimus bei prieštaravimus ir juos išspręsdavo – tol, kol nelikdavo abejonių ir neaiškumų.
Pamokos tęsdavosi iki devynių valandų ryto, taip pat kaip ir anksčiau, kai pamokos vykdavo Jeruzalės senamiestyje.
Iki senosios ligoninės „Šaarei cedek“ dar buvo keletas namų, tačiau nuo ten iki Givat Šaul rajono buvo tiesiog „dykvietė“ - visiškai neapgyvendinta teritorija.
Naktimis ten klaidžiojo laukiniai šunys ir šakalai, tačiau mokiniai ištikimai eidavo į pamokas į nieką nekreipdami dėmesio.
Ir netgi, kai kelias iš Jeruzalės į Givat Šaul rajoną buvo tapęs labai pavojingas dėl arabų, net ir tai nesutrukdė Baal aSulamo mokiniams - be jokios baimės, kiekvieną naktį, pirmą valandą, jie atvykdavo į pamokas.
Netgi per žiemos šalčius ji kiekvieną dieną dalyvaudavo pamokose.
Nepaisydami kiaurai smelkiančių vėjų, audrų ir lietaus, veidus čaižančios krušos, sniego ir šalčio – Baal aSulamo mokiniai drąsiai, su didžiausiu atsidavimu naktį keliaudavo į pamokas.