Pasakojo Baruch Šalom, kad kartą jo motina, rabanit („rabanit“ – ravo žmona) nuėjo pas jo tėvą ir paklausė:
„Kodėl kiti mokytojai turi tiek daug mokinių, o tu jų turi tiek mažai?“
Mūsų mokytojas į šitą klausimą jai atsakė:
„Patikėk manimi, pas Kūrėją mokinių yra dar mažau, nei pas mane...“.
Baal aSulamo mokinys rabi Abraham Aškenazi pasakojo, kad mokiniai iš tiesų jo labai bijojo ir tarp jų apčiuopiamai tvyrojo „mokytojo baimė“.
Mūsų mokytojo didumą jautė kiekvienas mokinys – priklausomai nuo jo sielos savybių.
Ir šis mokytojo didumo pajautimas visiškai nepriklausė nuo aplinkos nuomonės – tai buvo vidinis jausmas.
Tačiau „ne kiekvienas gali ateiti ir mokytis“, todėl Baal aSulamas griežtai rinkosi sau mokinius.
Tik tiems, kurie buvo atsidavę Kūrėjo darbui, pasiekę tam tikras dvasines pakopas bei nuovokūs – tik tiems buvo leista ateiti pas Baal aSulamą.
Kai ateidavo svetimas žmogus, jis iš karto pajausdavo tai, net jo nepamatęs.
Į maldą buvo leidžiama ateiti tik patiems artimiausiems mokiniams.
O tie, kas nebuvo iš jo grupės, į maldą patekti negalėjo net už jokius pasaulio pinigus.
Gerokai vėliau Baal aSulamas sutiko du kartus per savaitę vesti pamokas berniukams: pagal Ramchalio knygą „Mesilat jašarim“ ir pagal knygą „Rešit chochma“.
Tuo laikotarpiu dar nebuvo išspausdinta pirmoji mūsų mokytojo knyga „Veidas šviečia, veidas paaiškina“, todėl daugiausia buvo mokomasi iš šventojo Ari knygos „Ec chaim“.
Pasibaigus pamokai, rabi Jehuda Brandvainas dar sugrįždavo prie pamokos ir mokiniai aptardavo ją tarpusavyje.
Kartais prieš pamoką Baal aSulamas daug kalbėdavo apie materialius mūsų pasaulio aspektus.
Daug kalbėdavo ir aiškindavo tai, pateikdamas pavyzdžius.
Tačiau galiausiai vienu sakiniu duodavo suprasti, kad visai nekalbėjo apie materialius aspektus, ir kad visą laiką kalbėjo tik apie aukštutines tų aspektų šaknis.