kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • וַיַּרְא אֱלֹהִים אֶת-כָּל-אֲשֶׁר עָשָׂה, וְהִנֵּה-טוֹב מְאֹד; וַיְהִי-עֶרֶב וַיְהִי-בֹקֶר, יוֹם הַשִּׁשִּׁי. בראשית א' – לא'. זוהר, תרומה, והנה טוב מאד Ir pamatė Kūrėjas viską, ką padarė ir štai: Viskas labai gerai. Ir buvo vakaras, ir buvo rytas, šešta diena. (Berešit 1 – 31)

יהדות הלכה למעשה 

Praktinis judaizmas

ravas Izraelis Meiras Lavas הרב ישראל מאיר לאו

 
 
 

Uždaryti užduotį



Tu bi Švat  ט''ו  בשבט


15 švato, Tu bi Švat – nauji medžių metai. Tuo metu medžiai Izraelyje atgyja po žiemos miego.

Tu bi Švat turi tiesioginį ryšį su „orla“  ir „neta revai“ įstatymu, aukojimų ir dešimtinių įstatymais ir bendrai su priedermėmis, kurios susijusios su Izraelio žeme (apie tai kalbama skyriuose „Priedermės, priklausančios nuo žemės darbų“ bei „Aukojimai ir dešimtinės“).


Tora sako (Vajikra, 19): „Kai ateisite į žemę (kurią Kūrėjas duos jums) ir kai pasodinsite bet kokį vaismedį, tris metus nevalgykite jo vaisių – trys metai uždrausti jums, o ketvirtais metais jo vaisiai bus šventenybė Kūrėjo garbei. Penktais metais valgykite visus jo vaisius, kad padidinti jums jo derlių. Aš Kūrėjas, jūsų Dievas“.


Kas liečia  „orla“  ir „neta revai“, 15 švato diena nustato ribą, pagal kurią yra skaičiuojami medžio ir jo vaisų metai. 

Kaip jau minėta, pirmais trejais metais negalima valgyti medžių vaisių („orla“), o ketvirtų metų derlių („neta revai“) Tora nurodo nuvežti į Jeruzalę ir suvalgyti jį ten (arba išpirkti pinigais, kuriuos reikia pristatyti į Jeruzalę vietoje derliaus).


15 švato diena yra ta data, pagal kurią nustatoma, kuriems medžio gyvavimo metams priklauso derlius ir kuriems su žemės darbais susijusiems įstatymams jis priklauso:  „orla“, „neta revai“  ir t.t. 

Pavyzdžiui: medis, pasodintas iki 15 avo 5736 metais (pagal judėjų kalendorių), pradėjo savo antrus gyvavimo metus 1 tišrei 5737 metais (nes 1 tišrei – sodinukų „Nauji metai“), 5739 metų 15 švato dieną pasibaigs treti medžio metai (nes medžio metai nustatomi ne pagal 1 tišrei dieną, o būtent pagal 15 švato).


Vadinasi, visi jo vaisiai, užsimezgę iki 15 švato dienos – skaitosi „orla“, o tie kurie užsimezgė po 15 švato – „neta revai“, ir juos galima valgyti Jeruzalėje. 

Lygiai po metų medžiui sukanka penki metai, kai visus jo vaisius galima naudoti maistui be jokių apribojimų. 

Apie dešimtinių atskyrimą Tora sako: „Būtinai atskirk dešimtąją dalį [מעשר] nuo tavo javų derliaus, kurį gauni kiekvienais metais“ (Dvarim 14:22).


Remiantis tuo išminčiai nurodo, kad negalima atskirti dešimtinės nuo vieno derliaus, galvojant tuo pačiu įvykdyti priedermę, kas liečia ir kitų metų derlių. 

15 švato dienos kaip „visuotinės visų medžių gimimo dienos“ nustatymą galima paaiškinti tokiu palyginimu: taip yra su skolų surinkimu bet kurioje šalyje: mokesčio suma nustatoma pagal pajamas, gautas bėgyje metų, kurių pradžia nustatoma iš anksto tam tikra data. 

15 švato taip pat nustato, kokią būtent dešimtinę reikia atskirti: pirmais ir antrais metais po „šmita“ („šmita“ – skolų atleidimas septintais metais) – „pirmąją dešimtinę“ ir „antrąją dešimtinę“ , o trečiais metais – „dešimtinę vargšams“ vietoje „antrosios dešimtinės“.


Pavyzdžiui, jei 5733 metais buvo „šmita“ metai, tai nuo visų vaisių, užsimezgusių 5734 metais ir 5735 metais iki 5736 metų 15 švato reikia atskirti „antrąją dešimtinę“, o nuo tų vaisių, kurie užaugs ant medžio nuo 5736 metų 15 švato iki 5737 metų 14 švato dienos reikia atskirti „dešimtinę vargšams“.


Vaisių (valgymo) diena יום לאכילת הפירות


Istorinė Tu bi Švat diena peržengė priedermių, susijusių su žemės ūkio darbais Izraelyje, ribas ir tapo Izraelio šalies diena, gamtos švente.

Galima sakyti, kad jei 9 avo tapo Izraelio žemės suniokojimo simboliu, tai Tu bi Švat simbolizuoja žemės suklestėjimą, jos atgimimą, apgyvendinimą bei gamtos grožį.

Ankstesniais laikais žmonės dėdavo nemažas pastangas tam, kad per Tu bi Švat galėtų pasakyti palaiminimą vaisiams, išaugintiems Izraelio žemėje.

Šis paprotys gyvuoja ir šiandien, ir judėjams, gyvenantiems svetur, jis reiškia solidarumą su Izraeliu.

Dvarim knygoje, 20 dalyje parašyta: „Nes žmogus – kaip lauko medis“.

Rabi Icchak Lurija Aškenazi (šventasis Ar''i), iškiliausias Cfato kabalistas, įvedė paprotį per Tu bi Švat valgyti Izraelio žemės vaisius – kaip simbolį, pažymėti medžių šventę (reikia pastebėti, jog Tu bi Švat metu neskaitomas „Tachanunas“).

Pamažu šis paprotys įgavo panašumą į Pesacho sederį ir netgi tam tikras panašumas atsirado sederio Agadoje.

Daug kur yra priimta tą dieną valgyti 50 skirtingų rūšių vaisių.


Tu bi Švat metu yra šventiškai padengiamas stalas, jis papuošiamas skirtingomis vaisių rūšimis – tomis, kuriomis garsus Izraelis, ir ypač – kuriomis garsus nuo senų laikų.

Reikia pasistengti gauti tais metais dar neragautą vaisių, kad būtų galima jam pasakyti palaiminimą „Šeechejanu“.

Šios dienos atmosfera padeda jaunai kartai sustiprinti meilę savo šaliai ir jos gamtai (Talmudas sako: „Kodėl Izraelis panašus į alyvuogę?

Tam, kad tu suprastum: kaip iš alyvuogės gaunamas aliejus tik spaudimo dėka, taip Izraelis grįžta į gerumo kelią tik dėka kančių“, Mnachot, 53).


Jei tai ne שמטה metai, kai uždrausti visi žemės darbai, tada Tu bi Švat metu daugelis vyksta į gamtą sodinti medžių: „Visi medžiai sukurti tik tam, kad žmogus mėgautųsi jais“ (Berešit raba, 13).

Nors tam, kuris sodina medį, ne visada lemta mėgautis savo darbo vaisiais. 

Talmudas (traktate Taanit 23) pasakoja: vieną kartą keliu ėjo Choni-Hameahelis ir pamatė žmogų, sodinantį pupmedį.

„Po kiek metų šis medis duos vaisių?“ – paklausė jo Choni.

„Po septyniasdešimties“ – atsakė tas.

„Nejau manai, kad pragyvensi dar septyniasdešimt metų ir paragausi jo vaisių?“ – nusistebėjo Choni.

Į tai žmogus atsakė: „Aš radau pasaulį, apsodintą pupmedžiais; ir kaip mano protėviai pasodino juos dėl manęs, taip aš sodinu juos savo palikuonims“.