Dvasiniame darbe galime išskirti tris dalykus:
1.Draudžiami dalykai.
2. Leistini dalykai.
3. Veiksmo priedermės.
„Draudžiamuose dalykuose“ neleistina ir neįmanoma intencija Dangaus vardu.
Tai yra mes negalime ir neturime teisės draudžiamam dalykui suteikti intenciją lišma.
Taip pat negalima ir „jų daryti veiksmu“.
Apie tai pasakė išminčiai: „Priedermė ateinanti iš nusikaltimo“.
„Leistiniems dalykams“ galime suteikti intenciją Dangaus vardu.
Ir jei gali žmogus šiam dalykui suteikti sąlygojimo intenciją,
tada šis veiksmas vadinamas „priederme“,
t. y. gauna priedermės statusą.
„Veiksmo priedermėse“, t. y. sėdėjime Sukoje, Šabato žvakių uždegime... ir t. t.,
nors ir nebus teisingos sąlygojimo intencijos,
šis veiksmas vadinsis „priederme“.
Net ir atliekama „lo lišma“ (dėl savęs),
tai vis tiek bus priedermė.
Tačiau, jei žmogus „priedermei“ gali suteikti sąlygojimo intenciją,
tada ši priedermė leidžia žmogui nusipelnyti priedermei skirtos šviesos.
Tačiau, jei žmogus kol kas negali priedermei suteikti teisingos intencijos,
apie tai pasakė išminčiai:
„Visada žmogus turi užsiimti Tora, net lo lišma, nes iš lo lišma ateis į „lišmą“, t. y. į sąlygojimo intenciją – Dangaus vardu.
Iš tikro, net ir be intencijos, atlikdamas „veiksmo priedermę“, žmogus vykdo Kūrėjo įsakymą.
Tačiau „leistinuose dalykuose“, jei žmogus daro juos be teisingos intencijos, jie neįgauna „priedermės“ kokybės.
Ir tuo labiau, jei žmogus daro „draudžiamus dalykus“,
jam yra „įrašoma“ nuodėmė,
t. y. jis tolsta nuo Toros kelio ir tolsta nuo Kūrėjo.
Dar reikia žinoti,
kad „veiksmo priedermės“, atliekamos be intencijos,
nors ir vadinasi „priederme“,
bet tai labai ilgas kelias į Kūrėją.
Tačiau, jei žmogus daro „veiksmo priedermes“ lišma,
jis kiekvieną kartą vis labiau ir labiau susilieja su Kūrėju.
Kol nusipelno „priedermių skonio“ ir „Toros skonio“.
Dar reikia pabrėžti, kad žmogus turi gauti malonumą,
vykdydamas priedermę.
Iš tikro jei jis valgo ir negauna malonumo,
žmogus neturi teisės sakyti palaiminimą.
Išeina, žmogus, vykdydamas priedermę,
privalo gauti malonumą,
kad galėtų deramai palaiminti.
Ypač tai liečia per Šabatą gaunamus malonumus,
nes per Šabatą malonumas yra priedermė.
Ir, jei žmogus negauna per Šabatą malonumo,
valgydamas Šabatines vaišes (סעודת שבת seudat Šabat),
jis neįvykdo priedermės.
Todėl yra nuostata, kad prieš Šabato vakarienę žmogus turi specialiai būti kuo labiau alkanas.
Pasakė išminčiai:
„Prieš Šabatus ir švenčių dienas žmogus turi susilaikyti nuo popietinio valgymo,
kad įeitų į Šabatą ir šventes „išbadėjęs“(Talmudas, Psachim).
Ir nors žmogus ir nesuteiks sąlygojimo intencijos,
jis bet kokiu atveju įvykdys priedermę.
Tačiau bendru atveju žmogaus „užmokestis“ už dvasinį darbą,
tai pasiekti „sąlygojimo indus“.
Ir kai yra pasiekiami šie indai (norai), žmogus jau turi viską.