Baal aSulamo mokinys rabi Icchak Agasi pasakojo, jog kuomet išeidavo iš Baal aSulamo pamokų, žiūrėdavo į pasaulį, užsiimantį kasdieniniais darbais ir materialiais reikalais, ir negalėdavo suprasti, kaip galima užsiiminėti šitokia tuštybe ir savo egoistinės meilės užpildymu.
Ir kaip gali pasaulis trokšti ir dūsauti dėl šių „nešvarių“ materialių malonumų pasiekimo?..
Mūsų mokytojas pasakė, kad visas pasaulis verkia – kodėl Kūrėjas neužpildo jų meilės sau (egoizmo) ir kodėl jie turi kentėti visas savo gyvenimo dienas.
Tačiau tai panašu į vaiką, kuriam niežti akį, ir jis prašo savo tėvo, kad šis duotų jam segę akiai pasikasyti...
Argi kam nors galėtų ateiti į galvą, kad tėvas išpildytų šį prašymą?!
Kartais būdavo, kad Baal aSulamas pasakydavo Toros žodžius, kurių nesuprasdavo niekas iš klausančiųjų, ir tada jis pridurdavo:
„Šie Toros žodžiai turėjo išeiti į pasaulį, nors ir negalime jų suprasti“.
Ir dar pasakydavo:
„Toros žodžiai, kuriuos girdime iš mokytojo, nežiūrint į tai, kad ir nesuprantame jų dabar, bet jei nusipelnysime, galėsime suprasti juos netgi po keleto metų“.
Rabi Baruch Šalom pasakojo, jog penktadienio naktį jie iš viso nemiegodavo – mokydavosi visą naktį.
Tačiau jų nuovargis būdavo toks didelis, kad vieną kartą rabi Brandvainas paprašė pakabinti jį prie sienos sijos žemyn galva – kad neužmigtų...
Tačiau net ir tai nepadėjo ir jis užsnūdo.
Gerokai vėliau, kai buvo pradėtas knygų spausdinimas, Baal aSulamas paprašė mokinių sumokėti už kiekvieną pamoką po penkis šilingus (ketvirtis liros), tam, kad galėtų apmokėti knygų spausdinimą.
Dauguma jo mokinių gyveno labai vargingai ir dideliame nepritekliuje, neturėdami nei grašio savo kišenėse, tačiau netgi tai nesustabdė jų toliau kaip įprasta eiti į pamokas.
Mokinių susiliejimas su mokytoju buvo nepaprastas.
Visi jie patyrė didelį spaudimą: tiek iš savo šeimų, tiek iš juos supančios aplinkos.
Brangus skaitytojas net neįsivaizduoja, kokius didžiulius kentėjimus teko praeiti šiems „liūtams“ dėl savo noro mokytis pas Baal aSulamą ir dėl to, kad visada išlaikyti intenciją vien tik dėl Kūrėjo.
Nesinori vardinti vardais, tačiau galima tik pasakyti, kad dauguma mokinių labai kentėjo nuo savo žmonų ir tėvų.
Yra žinoma, kad buvo mokinių, kurie keldavosi vidurnaktį, o jų žmonos keldavosi kartu su jais tam, kad sutrukdyti jiems išeiti mokytis.
Rabi Avraham Aškenazi tuo metu gyveno Tiberijoje ir iš ten vykdavo pas Baal aSulamą į pamokas.
Tuo laiku ryžtis tokiai kelionei iš tiesų reikėjo didelio ryžto: visų pirma dėl pavojaus kelyje, kadangi kelias į Jeruzalę vedė per Šchemą ir buvo labai vingiuotas, kartais einantis visai šalia gilios bedugnės, visų antra, finansiniu atžvilgiu.
Tūkstantį kartų šis žmogus galvojo, ar jam verta leistis į šias keliones.
Vieną kartą, kai rabi Avrahamas ruošėsi vykti pas Baal aSulamą, vienintelė galimybė buvo keliauti sunkvežimiu, vežančiu šieną.
Sunkvežimyje šieno ritiniai buvo sukrauti dviem aukštais, ir rabi Avrahamui teko išsitiesti ant antrojo aukšto viršaus.
Sunkvežimiui važiuojant, staigiuose posūkiuose šieno ritiniai judėjo į visas puses ir rabi Avrahamas, esantis ant tų ritinių, rimtai galvojo, kad tuoj nukris į gilią bedugnę.
Jis matė „atvertas gehinomo (pragaro) žiotis“ apačioje...
Kai pagaliau atvyko pas savo mokytoją, nuo šio kelionėje patirto siaubo buvo išbalęs kaip kreida.
Baal aSulamas paklausė, kas atsitiko, ir rabi Avrahamas jam papasakojo.
Tada Baal aSulamas jam pasakė:
„Taip reikia bijoti Kūrėjo – tokia baime, kokią tu patyrei, matydamas apačioje žiojėjančią bedugnę“.