• אז תתענג על ה' והרכבתיך על במתי ארץ, ואכלתיך נחלת יעקוב אביך, כי פי ה' דיבר. ישעיה נח – יד, זוהר, לך לך, ומלכי צדק Tada mėgausies Kūrėju, ir pakelsiu tave į žemės aukštumas, ir valgysi savo tėvo Jakovo palikimą, nes taip pasakė Kūrėjo burna. (Ješaja 58 – 14)

שלבי הסולם מועדים ד' קושיות  

Šlavei haSulam „Keturi klausimai“

ravas Baruchas Ašlagas הרב ברוך אשלג

(Ištraukos)

4.

Iš tikro dėka „kritimų” žmogus ateina prie tikro dvasingumo svarbumo pajautimo.
Ir tada, žmogus gali įvertinti ir mėgautis „pakilimu”, bei pasakyti:
„Tai mūsų gyvenimas ir dienų ilgumas“.
Tada žmogus sužino tikrą tikėjimo svarbumą ir reikšmę.

Tačiau, kad žmogus galėtų pasiekti būseną,
jog visas jo noras būtų tik „suteikti malonumą Kūrėjui”,
reikia susikurti priemones tikėjimo į Kūrėjo didumą sustiprinimui.
Taip, kad žmogui apsimokėtų anuliuotis prieš Kūrėją ir dirbti Jo naudai.

Iš tikro žmogui neužtenka jo tikėjimo dydžio,
kurį jis gavo su auklėjimu.
Tai reiškia, kad žmogus buvo auklėjamas taip,
jog visada reikia tik prašyti Kūrėjo, kad Jis patenkintų žmogaus norus.
Ir visai nereikėjo galvoti, kad visa esmė, yra „malonumo Kūrėjui suteikimas”.

Tai reiškia, kad žmogus tiki užmokesčiu ir bausme, tik nežino,
kas tas tikras užmokestis ir bausmė.
Kaip parašyta:
„Jei mokeisi daug Toros... ištikimas darbdavys patenkins tavo poreikius“ (Avot 2 – 8, 16).
Ir jei viskas priklauso nuo užmokesčio dydžio,
žmogus turi rūpintis tik užmokesčiu,
o ne tikėjimu į, „Duodančio užmokestį”, didumą.

Išeina, kad žmogui visai nereikia rūpintis tikėjimu į „Kūrėjo didumą”,
todėl nėra žmogui nei kritimų, nei pakilimų,
t.y. žmogus nedirba „dvasinio darbo”.

Ir todėl kartais, būdamas tarp visai pasaulietiškų žmonių,
jis pradeda iš vis abejoti Kūrėjo duodamu „užmokesčiu” ar „bausme”.
Todėl žmogus, klausydamas kitų žmonių „realistinius“ samprotavimus,
priima jų mintis kaip savo.
Tada yra pavojus iš vis atsitraukti nuo Toros,
todėl žmogus turi saugotis tokių diskusijų.

Tačiau tie žmonės, kurie nori pajusti Kūrėjo svarbumą,
t.y. nori, kad tik Kūrėjo svarbumas įgalintų juos mokytis ir vykdyti Torą bei priedermes,
turi visada stiprėti tikėjime į Kūrėjo didumą.
Tokie žmonės turi įvertinti nors ir mažiausią „prisilietimą” prie dvasingumo.