• וַיַּרְא אֱלֹהִים אֶת-כָּל-אֲשֶׁר עָשָׂה, וְהִנֵּה-טוֹב מְאֹד; וַיְהִי-עֶרֶב וַיְהִי-בֹקֶר, יוֹם הַשִּׁשִּׁי. בראשית א' – לא'. זוהר, תרומה, והנה טוב מאד Ir pamatė Kūrėjas viską, ką padarė ir štai: Viskas labai gerai. Ir buvo vakaras, ir buvo rytas, šešta diena. (Berešit 1 – 31)

יהדות הלכה למעשה 

Praktinis judaizmas

ravas Izraelis Meiras Lavas הרב ישראל מאיר לאו

„Bdikat chamec” ir „bijur chamec”           בדיקה וביעור חמץ

 Pesachas, įamžinantis išėjimo iš Egipto stebuklą, taip pat atspindi smulkiausias šio stebuklingo įvykio, padėjusio pamatą judėjų tautos susiformavimui, smulkmenas.

Visas išėjimas iš Egipto, iš esmės buvo sąjungos tarp Kūrėjo ir judėjų tautos patvirtinimas, Kūrėjo pažado duoti Abrahamo palikuonims Knaano žemę įgyvendinimas: išėjimo tikslas buvo Toros gavimas, ir Izraelio tautos, kuri gavo laisvę, pažadėtos žemės užvaldymas.

Charakteringas šios šventės bruožas – skrupulingai visais laikais vykdomas įstatymas – tai draudimas Pesacho metu valgyti, matyti ir net turėti savo valdose „chamecą“, tai yra raugintą tešlą ir gaminius iš jos.

Kaip mums pasakoja Tora, Izraelio sūnūs buvo priversti palikti Egiptą paskubomis, spaudžiami faraono ir egiptiečių, kurie buvo išgąsdinti ir didžiai nusiminę dėl visų Egipto pirmagimių mirties.

Tad jiems nebuvo laiko netgi tam, kad pasiimti maisto atsargų į kelionę, o tešla, kurią jie pasiruošė, nespėjo išrūgti. Todėl išeidami iš Egipto, jie pasiėmė su savimi tik macą – „Neraugintų papločių, nes tešla neišrūgo“.

Draudimas Pesacho metu valgyti „chamecą“ turi du tikslus: visų pirma – tai išėjimo iš Egipto, iš kurio Kūrėjas išvedė „stipria ranka“, įamžinimas; o antra – amžinas priminimas visoms ateinančioms kartoms apie tikėjimą į Kūrėją, kuriuo buvo apdovanoti tada išėjusieji iš Egipto, nežiūrint į tai, kad iš jų buvo atimta bet kokio dvasinio pasiruošimo tam galimybė.

Jie nepasiruošė maisto atsargų, pilnai pasikliaudami tuo, kad Kūrėjas, Kuris išvadavo juos iš faraono valdžios, aprūpins juos dykumoje.

Šia nuostabia tų laikų kartos savybe  vėliau žavėjosi pranašas Jeremija „Taip pasakė Kūrėjas: pamenu Aš malonę tavo jaunystės, tavo jaunosios meilę – kaip tu ėjai paskui Mane dykumoje, žeme, kuri niekada nebuvo apsodinta...“.

Taigi, „chameco“ pašalinimu ir macos naudojimu maistui yra primenama sau apie Kūrėjo didybę ir apie aukščiausią tikėjimą – be jokių svyravimų, be abejonių, kuriuo pasižymėjimo karta, išėjusi iš Egipto.

„Chameco“ draudimas yra susijęs su pačiais žmogaus egzistavimo  pagrindais, todėl žmogus, nepaisantis šio draudimo, susiduria su labai griežtu požiūriu į save, taip, kad jis netgi yra baudžiamas „karet“ bausme, jo sielos pražuvimu...

Apie šio draudimo svarbumą galima spręsti ne tik pagal gręsiančią bausmę, bet ir pagal paties draudimo griežtumą: juk Pesacho metu negalima ne tik vartoti maistui „chameco“, draudžiama netgi jį turėti.

Be to, jei maiste yra netgi mažiausias „chameco“ kiekis, per Pesachą to maisto valgyti negalima. 

Tam, kad pašalinti „chamecą“ iš namų kaip pridera, Halacha prisako štai šiuos dalykus:

1. atlikti „bdikat chamec“ (chameco patikrinimą) ir „bijur chamec“ (chameco sudeginimą);

2. mintimis atsisakyti nuo visų teisių į bet kokį „chamecą“;

3. parduoti likusį „chamecą“.

Kas tai „chameco patikrinimas“ ir „chameco sudeginimas“?

Pagal Toros įstatymą užtenka, kad žmogus mintimis atsisakytų visų teisių į „chamecą“, esantį jo valdose, prilygindamas jį „žemės dulkėms“, kurios niekam nepriklauso ir neturi jokios vertės.

Tora sako: „Tik pirmai dienai pašalinkite iš savo namų raugintą tešlą“.

Tačiau išminčiai, dideli žmogaus psichologijos žinovai, nustatė, kad „chameco pašalinimas savo širdyje“ nepakankamas tam, kad patikimai apsaugoti žmogų nuo draudimo sulaužymo. 

Juk žmogus vartoja „chamecą“ ištisus metus, ir pilnai gali būti, kad ir Pesacho metu jis suvalgys „chameco“ absoliučiai mechaniškai, iš įpročio, jei „chamecas“ bus likęs jam pasiekiamose vietose.

Kad to išvengti, išminčiai nurodė Pesacho išvakarėse, kaip įmanoma kruopščiau patikrinti visus namus, ar neliko juose „chameco“. Šis patikrinimas ir vadinamas „bdikat chamec“.

14 nisano, kai tik sutemsta, reikia iš pagrindų patikrinti namus, ar neliko juose „chameco“.

Tai daroma nežiūrint į tai, kad buvo ilgas tvarkymo laikas iki Pesacho.

Tad iš karto po „Maariv“ maldos, neatidėliojant, pradedamas „chameco patikrinimas“.

Prieš tai yra pasakomas palaiminimas:

„Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, pašventinęs mus Savo priedermėmis ir liepęs sunaikinti „chamecą“!

Tiesa, iš tikrųjų „chamecas“ sunaikinamas tik kitą rytą, bet „chameco patikrinimas“ – būtina procedūra, nuo kurios ir prasideda jo sunaikinimas.

Kad pastangos „chameco“ paieškose nebūtų bergždžios – jei kartais „chameco“ neišeitų rasti, ir kad palaiminimas nebūtų ištartas bergždžiai, yra paprotys slėpti skirtingose namų vietose 10 gabaliukų „chameco“ ir tuo būdu užtikrinti sėkmingą paiešką.

Tačiau „bdikat chamec“ negalima priskirti vien tik tų 10-ties duonos gabaliukų paieškai. Patikrinimą reikia atlikti rimtai ir ieškoti „chameco“ iš tikrųjų.

„Chameco patikrinimas“ atliekama žvakės šviesoje – ja yra pašviečiami visi kampai, kiekvienas plyšelis tose vietose, kur buvo valgomas ir saugojamas „chamecas“.

Patikrinimui naudojama  vištos plunksna, o surastas „chamecas“ dedamas į popierinį maišelį matomoje vietoje, kad nepamiršti jo sudeginti ryte.

Ir „chameco patikrinimo“ metu ir paties „chameco“ sudeginimo metu priimta garsiai pasakyti apie savo teisių į „chamecą“ atsisakymą:

„Bet koks „chamecas“ ir bet koks raugas, kurie randasi mano valdose, kurių aš negalėjau aptikti ir sunaikinti, tegul skaitosi kaip niekas ir būna ne mano [valdžioje], kaip žemės dulkės“.

Kraštutinis terminas „chameco“ sunaikinimui – šeštos valandos pradžia po saulėtekio.

Jei, pavyzdžiui, dienos trukmė 12 valandų, tai „chamecą“ galima valgyti tik iki ketvirtos valandos po saulėtekio, tai yra pirmame dienos trečdalyje.

Penktąją valandą Halacha laiko kaip tarpinę: „chamecas“ jau nebevalgomas, bet ir sunaikinti jo dar nėra būtinybės.

Bet kai tik ateina šeštoji valanda, būtina savo „chamecą“ sudeginti ir vėl pasakyti, kad jis prilyginamas „žemės dulkėms“, nors ir kitais žodžiais, nei išvakarėse.