Baal aSulamo namuose buvo didelis nepriteklius ir stygius, visiškai nebuvo pinigų.
Todėl mokiniai atnešdavo maisto produktų, kad jo šeimos nariai galėtų pavalgyti.
Tačiau Baal aSulamas į tai visai nekreipė dėmesio, jis visa savo siela buvo giliame, stipriame ir nenutrūkstame ryšyje su Kūrėju.
Kaip jis išsireiškė viename savo laiškų:
„Ne dėl savo garbės ir ne dėl savo poreikio parašiau knygą, tačiau tik dėl Palaiminto Kūrėjo“ (1926 m.).
Ir taip pat rašė:
„Aš paskyriau savo gyvenimą visomis išgalėmis ir visais įmanomais būdais dirbti Kūrėjui, ir nėra svarbesnio bei sunkesnio darbo pasaulyje, kuris sustiprintų mane, už darbą Kūrėjo garbei.
Netgi atvirkščiai, su didžiausia meile dedu pastangas, kad suteikti „malonią dvasią“ Kūrėjui“.
Kartą pasakė mūsų mokytojas:
„Materialumas ir dvasingumas yra absoliučiai priešingi dalykai: visas pasaulis trūkumą jaučia tik materialume, ir tas, kam trūksta kažko materialume, jaučiasi blogai.
Tačiau kai žmogus užpildo savo materialius poreikius, jis nejaučia juose pasitenkinimo ir vis tiek jaučiasi tuščias.
Tuo tarpu dvasingume yra atvirkščiai: niekas pasaulyje nejaučia trūkumo dvasingumui, žmogus gali gyventi ir be jo, netgi atvirkščiai – žmogui reikia didelio darbo ir pastangų, kad pajaustų dvasingumo trūkumą.
Tačiau tas, kuris nusipelno nors mažiausio prisilietimo bei kontakto su Kūrėju, jis yra laimingiausias žmogus pasaulyje“.
Pasakojama, kad rabanit (ravo žmona) kartą su kartėliu paklausė mūsų švento mokytojo:
„Kodėl pas visus ravus ir mokytojus namuose nieko netrūksta, tuo tarpu mes gyvename taip sunkiai?“
Atsakė jai Baal aSulamas:
„Pas kitus ravus ir mokytojus ateina chasidai prašyti dėl materialaus gerbūvio. Ravai meldžiasi dėl jų, o „kiekvienas prašantis dėl draugo dalyko, kurio reikia ir jam pačiam, gauna tai pirmas“.
Todėl tie ravai ir mokytojai turi gausų aprūpinimą.
Tuo tarpu mano mokiniai ateina
manęs prašyti vien tik dvasingumo, todėl tai man ir „nusileidžia iš
dangaus“ ir būtent dvasingumą, o ne materialius dalykus aš turiu duoti
jiems“.