Rabi Zalman Lemberger
pasakojo:
„Kai mūsų mokytojas pirmą Sukot dieną įžengdavo į „Suką“ („Suka“ – palapinė, statoma Sukot šventės metu), jo veidas persimainydavo nuo begalinio jausmų antplūdžio, o kojos energingai žingsniuodavo grindimis.
Visi mokiniai jausdavo, kad jame dega kažkas galingo ir nuostabaus, ko negalima išreikšti žodžiais“.
„Sukos“ statymui Baal aSulamas skirdavo labai daug laiko, jis kreipė labai didelį dėmesį į jos grožį ir pastatymą.
Mokiniai, kiekvienas pagal savo galimybes, padėjo jam „Sukos“ statyme.
Pirmiausiai pastatydavo mūsų mokytojo „Suką“, o tik paskui eidavo statyti savo.
Baal aSulamo „Suka“ būdavo nepaprastai graži ir išpuošta gyvūnų motyvais išsiuvinėtais kilimais bei įvairiais paveikslais, vaizduojančiais pagrindinius Toros aspektus.
Tačiau paveikslų su žmonių atvaizdais mūsų mokytojas nenorėjo kabinti.
Baal aSulamas turėjo tris „Sukas“: viena – bendra visiems mokiniams, o dvi kitos – jo asmeninės: vienoje mokėsi ir užsiėmė Tora bei dvasiniu darbu, o kitoje miegojo.
Mūsų mokytojas beveik neišeidavo iš „Sukos“ per visas šventės dienas, čia melsdavosi visas maldas.
Mūsų mokytojo Baal aSulamo dukra Bat Ševa Raichberd pasakojo:
„Mano tėvas gyvenime nešvaistydavo laiko materialiems dalykams, tačiau Sukot šventės metu labai daug laiko skirdavo „Sukos“ puošimui.
Jis pats darė visokiausius papuošimus, pats piešė įvairius piešinius, kuriuos paskui mano broliai rabi Baruchas ir rabi Šlomo įrėmindavo.
„Sukos“ papuošimui reikėjo surinkti nemažą sumą pinigų.
Paprastai iš fabriko skolindavosi ypatingus persiškus kilimus – visa tai dėl „Sukot“ grožio.
Pasakojo ravas
Azrielis Chaimas Lembergeris:
„Mūsų mokytojas daugybę kartų siųsdavo mane į statybinių medžiagų parduotuvę, kad nupirkčiau visko, kas reikalinga „Sukos“ statybai.
Kai nupirkęs atnešdavau jam, liepdavo grįžti ir pakeisti tai – ir taip nesuskaičiuojamą daugybę kartų.
O aš pats, iš savo prigimties, kai kažką nusipirkdavau ir pamatydavau, kad man tai netinka, iš gėdos ir nepatogumo niekada nenešdavau pakeisti ir kažkaip išsiversdavau su tuo, ką turiu.
O kai eidavau dėl savo mokytojo, visai nejaučiau nei gėdos, nei nepatogumo.
Todėl, jei reikėjo kokią prekę pakeisti ar grąžinti į parduotuvę, dariau tai su malonumu.
Visai nejaučiau jokio sunkumo bėgioti pirmyn atgal, kaip nejaučiau ir jokios gėdos trukdyti pardavėjo.
Ir mano nuomone, mūsų mokytojas siuntė mane tam, kad pamatyčiau, kaip mokytojo didumas suteikia žmogui naujų jėgų.
Dar pasakojama
apie vieną Sukot šventę.
Pas Baal aSulamą šventės išvakarėse atvyko jo
mokiniai ir nebevažiavo namo, o pasiliko visoms šventėms dienoms.
Baal aSulamas kiekvieną vakarą darė šventines „Ušpizin“ vaišes (šventės metu palapinėje turi apsilankyti septyni „Ušpizin“ (svečiai), tai yra Abrahamo, Icchako, Jakovo, Josefo, Moše, Arono ir Davido sielos), kurių metu kalbėdavo apie be galo aukštas Toros paslaptis iki pat ryto.
O ryte, po maldos vėl aiškindavo giliausius darbo Kūrėjui ir kabalos išminties aspektus iki pat Mincha (popietinės) maldos.
Mokiniai negalėjo atsitraukti nuo tų nuostabių atvėrimų, kurie išeidavo iš jo lūpų, jie užmiršdavo ir savo namus, ir šeimas.
Aštuonios šventos dienos buvo skirtos Šchinai, kuri atsivėrė jų veiduose visu savo grožiu.
Laimingos akys tų, kurie turėjo galimybę tai matyti.